Saulius LYNIKAS. Runkeliai

Kūryba
Nustatymai

* * *

Nelabai žinau, ką dabar šiuo žodžiu bandoma pasakyti, bet mūsų vaikystės laikais jis buvo svarbesnis. Argi galima su runkeliais lyginti gudruolius mūsų gatvės vaikus, visada žinančius paskutinės dienos naujienas? Mat pas artimiausią gat­vės kaimynę nuolat veikė radijas, o ji, šneki skardžiabalsė, girdėtas žinias dar platindavo gatvėje. Tik paskelbus žinojome apie Stalino kulto pabaigą ir Chruščiovą, apie „Sputniką“, šunelius-kosmonautus Laiką, Strielką ir Bielką, o vėliau – ir apie Gagariną. Žinoma, ir vietines gatvės, miestelio naujienas. Bet šis rašinėlis – apie runkelius.

Kai buvau 8 ar 10 metų, gat­ve pro mūsų namą rudenį iš kolūkių važiuodavo runkelių pilni sunkvežimiai. Vienas kitas iškrisdavo ir mes su broliu juos tempdavome namo. Dažnai pasitaikydavo mažesnis baltas (cuk­rinis). Tokį mūsų močiutė (baba) paimdavo ir sakydavo išvirsianti mums skanėsto. Supjaustytą lyg blynai griežiniais runkelį dėdavo į keptuvę, kaitindavo ir gaudavo saldų sirupą. Mes kabindavom jį, būdavo skanu. Mama, jei prašydavom, irgi mus šitaip pamalonindavo.

Joniškio žemės tada buvo cukrinių ir pašarinių runkelių auginimo kraštas. Kai paaugom, baigę 7 ar 8 klases, vasaros pradžioje važiuodavom į kolūkius runkelių ravėti, mat labai norėjosi užsidirbti. Norėjom pirkti „sportinį dviratį“ (ir bene tą vasarą po visų runkelių ravėjimo panašų į sportinį „Turist“ nusipirkom). Važiuodavome su 2 metais jaunesniu broliu Virgiu. Tėtis paaštrindavo kauptukus, mama paruošdavo maisto ir gėrimo, o kitą ankstų rytą, apie 5 valandą, labai liūdnu veidu žadindavo mus. Bet jau „nieko neveiksi motušėl“ – mūsų, vaikėzų, pasiryžimas būdavo tvirtas, tad skubiai papusryčiavę traukdavom prie bažnyčios miestelio centre, kur 6 valandą rikiuodavosi daug sunkvežimių iš rajono kolūkių (pirmadieniais būdavo ir iš Latvijos), samdžiusių žmones (tiko ir vaikai) runkeliams ravėti. Vairuotojai žinodavo, po kiek už darbą moka, mes, sekdami patyrusiais ravėtojais, irgi klausdavom. Reikdavo greit apsispręsti ir lipti į kurio nors kolūkio mašiną.

Apie 7 val. jau būdavome vietoje, ten paprastai pasitikdavo brigadininkas, parodydavo, nuo kur pradėti, naujokams dar paaiškindavo ravėjimo reikalavimus (žoles iškirsti su šaknimis, burokų daigus išretinti, palikti viename lysvės ilgio metre tik 4 ar 5 daigus) ir paskui tekdavo stoti į vagą. Darbas buvo monotoniškas, greit įskausdavo nugara, dar karštis, dar lietus protarpiais... Guosdavomės tik mintimis apie laukiančius pinigus, mat žinodami, kad vaga 0,6 metro pločio ir kiek nuravėjome, galėjome suskaičiuoti, kiek gausime. Tą ir darydavome lengvindami savąją ravėtojo dalią.

Tik nelabai greitai tie mintyse skaičiuojami turtai augo... Labai džiaugdavomės beravėdami užtikę kokią vandens balutę, kur nei žolių, nei burokų nebūdavo ir galėdavome mintyse tą plotą pridėti prie nuravėto (bet apskaičiuodamas „brigadirius“ balutes išmesdavo iš mūsų skaičiavimų). Visgi per dieną uždirbdavome gal apie 5–6 rublius, o vaikams tai buvo dideli pinigai. Netgi girdavomės mamai šiandien uždirbę daugiau už ją...

Parveždavo Joniškin vakare apie 8–9 val., tai tik pasisukiodavome kieme lyg apspangę ir – miegot. O kitą ankstų rytą vėl budino tas liūdnas, užjaučiantis mamos veidas... Gailėdama mūsų ji vis patardavo nesikelti, bet kur ten mes, tokie vyrai, klausysim. Linksmiau būdavo penktadienį ar šeštadienį, kai veždavo į ūkio kontorą, kur buvo išmokamas savaitės uždarbis. Moterys gaudavo daugiau, bet mudu džiaugėmės savaisiais pinigėliais.

Kažkurį pirmadienį atvažiavom į netolimą Kepalių kolūkį. Kaip paprastai, parodė, kur pradėti, beliko stoti į vagas. Pakapliavę gal kokią valandą, sukalbom, kad kažkas šiandien ne taip. Nutarėm kiek atsipūsti ir sėdom pusryčiauti. Diena vis karštėjo, o įsitaisius po krūmeliu ant žolės buvo gera tysoti ir kramsnoti. Vis mažiau norėjosi vėl stoti į vagą. Tik nuotaiką gadino šalia stropiai dirbęs kitas paauglys iš mūsų gatvės. Bet palengvėjo, kai su broliu nutarėm, jog jam „užėjo krizė“. Drybsojom toliau, smagiai šnekučiuodami ir juokaudami. Gėrėm mamos kompotu pagardintą vandenį iš trilitrinės „kanelės“. Kai aš gėriau, brolis, tos smagios nuotaikos beveikiamas, nutarė pabandyti, kas bus, jei nutvers mano Adomo obuolį kak­le. Aš tada, aišku, užspringau, ir visas išgertas skystis pasipylė atgal per burną ir nosį. O Virgiui buvo taip juokinga, kad jo burnos turinys irgi pasipylė per visur atgal. Tiek juokėmės, kad jam net iš ausų skystis pasirodė (dievaži – mačiau, gal jo ausų būgneliai tada buvo kiauri).

Po šio juoko priepuolio dirbti nebegalėjome. Joniškio lygumose aiškiai buvo matyti aukštasis mūsų bažnyčios bokštas. Link jo ir patraukėme lygiais gimtinės laukais su savo kauptukais ir manta. Pakeliui dar radome tinkamą maudytis baseiniuką, išsimaudėme, padrybsojome, baigėme įdėtą valgį ir vandenį. Po to parkulniavome namo gerokai anksčiau, negu buvome laukiami, šitaip užbaigę smagiausią runkelių odisėjos žygį.

Saulius LYNIKAS
Druskininkai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt