Aldona BALSEVIČIENĖ. Lauksime sugrįžtant

Kūryba
Nustatymai

Pabundu. Kažkas klapsi, teška. Negi lietus? Girdžiu, kaip perkūnas kalbasi su žeme – klausia, ar jai užtenka drėgmės, gal augalai neatsigėrė.

Lietaus lašai toliau barbena. Ryte pažvelgiu į dangų. Jis pasipuošęs pilkšva skraiste. Tik marių pusėje dangų dengia juoda skraistė, primenanti močiutės skarą.

Sunkūs augalų lapai bučiuoja žemę. Ant jų blyksi vandens lašai. Šįmet, kaip niekad, nerijoje sublizgo hortenzijos. Žiedų gausybės neišlaiko krūmai, jie prašosi atsparos.

Žemę puošia rožiniai, raudoni, balti žiedai. Kokia augalų įvairovė!

Marios, apsigaubusios nedidelėmis keteromis, suka savo vandenį, lyg virtų. Bangos tarsi nori parodyti, kokie turtai slypi marių dugne. O gal viena su kita pažaisti, apsikabinti, prisiglausti. Anapus marių miškas juoduoja. Tas juodumas jungia abu krantus. Ne veltui Juodkrantė vis žvalgosi į savo draugę, išlaikiusią ilgametę draugystę.

Jūros ošimas kviečia pažiūrėti, kas vyksta jos pasaulyje. Kiek akys užmato, tyliai raibuliuoja melsvas vanduo. Jokio horizonto, jokio laivo. Netoli kranto išryškėja didesnės bangelės, pasipuošusios baltais vainikais. Jos tyliai pasiekia krantą, pasisveikina ir patraukia atgalios. Lyg tyli simfonija, tyli bangų muzika.

Miela vasarėle, tavo viešpatystė baigiasi. Baigiasi rugpjūtis, kurio lotyniškas pavadinimas suteiktas Romos imperatoriaus Augustino garbei. Tavo mėnuo subrandino derlių, garsėjo rugiapjūte, šienapjūte. Ar tu negirdėjai, kaip ūkininkai skundėsi mažesniu derliumi, išdžiūvusiais javais?

Žinai, tik galvoji, kad gyvenime turi būti ir gerų, ir blogų metų. Manai, kad ramus gyvenimas tik išlepina žmogų.

Miela vasarėle, tu rugpjūtį labinaisi daugeliu vardų. Praėjo Žolinė, kuri simbolizuoja augalų brandą, dėkingumą už surinktą derlių. Krikščionybė jai pridėjo šv. Mergelės Marijos į dangų ėmimo dieną.

Prisiminsime Baltijos kelio dieną, kai visa Lietuva plakė vienu ritmu, kai rankų ir širdies šiluma mus sujungė į vieną grandinę, kada kiekvieno akyse tviskėjo meilė savam kraštui, savo Tėvynei.

Nepamiršai ir gandrų išskridimo dienos. Mūsų numylėti paukščiai, plazdendami sparnais, atsisveikina su mumis, palikę lizdus, prižadėję sugrįžti.

Tu, vasarėle, turi gražią šv. Roko šventę, kuri poilsiautojams reiškė poilsiavimo sezono pabaigą. Po jos sumažėdavo turistų srautas, nutildavo klegesys, nurimdavo gatvės, kavinės.

Tik vėjui nepatinka užėjusi tyla. Jis stengiasi sudrumsti ją, dainuodamas savo dainą, vis primindamas, kad jo nepamirštume.

Gražiausiai nušvisdavo nerija, kai saulė nutvieksdavo dangų, prikeldavo nulinkusias šakas, išdžiovindavo žolę.

Saulė kiekvienam žmogui atgaivindavo širdį, primindavo, kad ji ir meilė – dvi seserys. Juk meilė įveikia visus sunkumus, apie ją kalba gėlės daržely, šnibžda medžių lapai. Apie meilę čirškia paukščiai danguje. Jie suvokia, kad meilė, kaip ir žemė amžina. Tai ji mato žmoguje visas gerąsias savybes, apeidama blogį.

Greit, vasarėle, perduosi savo viešpatiją rudeniui, o mes lauksime tavęs, lauksime su meile širdy.

Aldona Balsevičienė
Juodkrantė

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt