Antanas KARMONAS. Akmuo

Vytauto Žemaičio nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Antanas Karmonas.

Vaizdelis, sukurtas per žodžių plenerą Palangoje 

Išėjo vasara. Jos pėdsakus smėly lygina vėjas. Paplūdimy ‒ tik vienas kitas poilsiautojas.

Danguje baltų debesų pataluose supasi saulės diskas. Vidurdienis, bet lepina tik senjoriška šiluma.

Sukniubusios nuo drėgmės į žemę žvelgia gubojų šeimynos. Jūra monotoniškai alsuoja. Į krantą plukdo bangų skiauterėtus arimus. Jie dūžta į smilčių krantą. Vandens šukės žyra sidabro ašarom. Oro burbuliukai karūnuoja smėlio pataluose gulinčius akmenėlius.

Arčiausiai mano kojų gulintį dabina vaivorykštės spalvų girlianda. „Gintaras su oro inkliuzais“, ‒ pamaniau. Pakėliau. Nulašėjo vanduo. Su vandeniu dingo ir buvęs spindesys. Pirštuose ‒ tik šaltas granito niekutis. Pavarčiau ir vėl įmečiau į vandenį. Akmuo tarsi atgijo. Vėl sužibo pasakiškomis varsomis.

Kiekvienas, net akmuo, gražus tik savam vandeny.

Antanas KARMONAS
Ignalina

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt