Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kūryba
Nustatymai

Tekstų autorė Galina Savenkova
Vertė Elena Grincevičienė, Panevėžys

Geroji ožkelė
Pasakėčia
1.
Visą gyvenimėlį savo
ožkelė darniai surikiavo.
Tvartely sukos kaip sukynė.
Visus takus viena išmynė.

Anksti palaidojus vyrelį,
našlė nenulenkė ragelių.
Į darbą lėkė tekina,
tekėti vėl nepuldama.

Stengėsi šefą pamalonint,
savo tarnybą stropiai popint.
Darbus atlikus skrupulingai,
skubėjo į namus meilingai.

Čionai vaikus reik pamaitinti,
nuo vilko ar meškos apginti,
guldyt į minkštą patalėlį,
pasekti gražią pasakėlę.

O naktimis liūdna ožkelė
užmigti niekaip nebegali:
pagalvė ašarų pilna,
gėlos ir skausmo sklidina.

Sutikus saulę ryto metą,
į žemę kastuvą jau beda:
žiema ateis, kad tuo metu
būtų saviems vaikams sotu.
2.
Greitai ožiukai paūgėjo,
į ožkytes žiūrėt pradėjo.
Ožka vis stengėsi padėti:
pasupti anūkus jai knieti.

Kaimynas asilas ožkelei
moralą skaito: ,,Ak, bedale,
tau nebe dvidešimt seniai.
Jau ir nubalo smilkiniai.

Leki vis, bėgi tekina.
(O mums diena – jau dovana).
Stengiesi tvarką palaikyti,
draugus visuomet aplankyti.

Iš kur tavyje tiek jėgų?
Net iš šalies žiūrėt baugu.
Šeštadieniais pas anūkus,
tvarkai tu jų reikaliukus.

Sekmadienį nuo labo ryto
leki, triūsi lyg skruzdėlytė.
Matau, kad žingsniai jau reti,
todėl, kad labai pavargsti.“
3.
Draugams pagailo tos našlelės
ir sugalvojo jie bedalei
suruošti šaunų jubiliejų.
Tegu linksmai šampanas liejas!..

Ožka svajojo grynu oru
miške alsuoti. Savo noru
čia pagrybauti, pauogauti
arba tiesiog papramogauti.

Tačiau tąsyk iš labo ryto
pabraukšt – kliūtis nenumatyta:
kad čia nebūtų nuobodu,
jai atvedė anūkus du.

Skaudu ir liūdna mūs ožkelei.
Tačiau jų išvaryt negali.
,,Ar bent kas nors mane užjaus,
ką noriu veikti ar paklaus?

Sūneliai ir miela dukrelė
man niekada padėt negali.
Žodžius tik malonius girdžiu
lyg seną dainą iš pradžių.

Zuikienė – motina vaikų
jiems nepagelbėja laiku,
pasakius: ,,Gyvastį daviau.
gyvenkite – sunkiau, lengviau.“

Padėti neskuba seselė.
Savęs nuskriausti ji negali.
Todėl per pūgą ar ledu
pas savo anūkus brendu.

Nieks niekuomet net nepaklausė,
kaip mano sveikata.
Gelia kanopas ir ragus.
Nuolat jaučiu galvos skausmus.

Visiems problemos, reikalai...
Ar pavargai, ar sušalai...
Mane pamiršo jau visi.
Neišgaliu samdyt taksi.

O jie prie jūros su draugais,
su verslo partneriais gabiais,
sukūrę šansus patogius,
o man įstatę vėl ragus.“
4.
O kitą rytmetį ožkelė
pamiršo skriaudą:
„Kam bedalei
man pramogos ar jubiliejus?

Laisvai antra jaunystė liejas!..
Padėsiu, kol turiu jėgų.
Be darbo man gyvent baugu.
Kuomet numirsiu, pailsėsiu,

o čia straksėsiu, arsiu, sėsiu.
Negali asilas diktuoti,
ar man gyvent, ar vegetuoti.“
5.
Nesmerkime šitos ožkelės.
Motinos meilė – visagalė.
Tik pamąstykime visi –
AR JI TEISI, AR NETEISI?

Tekstų autorė
Galina SAVENKOVA
Vertė Elena GRINCEVIČIENĖ,
Panevėžys

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt