Mykoliukas

Kūryba
Nustatymai

Iš atsiminimų

Brėško rytas. Raudonas saulės spindulys jau skynėsi taką per šiltą vasaros rūką. Rasos lašeliai kabojo ant žolės, ant medžių ir žibėjo lyg išbarstyti deimantai. Liepa, apsipylusi medumi kvepiančiais žiedais, dar stovėjo nejudėdama, laukdama saulės žvilgsnio, kai joje suūš darbščios bitutės. Kaimas jau kėlėsi. Ganykloje mūkė karvės, laukdamos savo šeimininkų. Sodžiuje prie miško amsėjo šuo, barškėjo kibirai.

Atsiraitojęs kelnes, per rasotą pievą brido berniūkštis. Akelės dar užmiegotos, tankūs, suvelti plaukai, vienmarškinis. Ant rankos užsikabinęs didelį bulvių krepšį. Krepšys atrodė sunkus, vaikis ėjo persikreipęs, vis pasidairydamas į šalis. Jis buvo ne daugiau kaip trylikos vasarų. Perbridęs pievą, dingo pamiškės krūmuose. Nuo krūmų krentanti rasa vilgė plaukus ir prausė veidelį. Po basomis kojomis jau sutraškėjo ir miško paklotėje susiraizgiusios sausos šakelės. Miškas budo iš nakties miego. Lakštingala sveikino savo giesmėmis, kažkur kalė genys, čiulbėjo paukščiai.

Berniukas žinojo kelio kryptį, tad be jokio tako brovėsi per mišką. Krepšys darėsi vis sunkesnis. Jau ir smulkius prakaito lašelius saulės spindulys džiovino ant kaktos ir kūno. Priėjęs progumėlę, tarp tankių lazdynų krūmų prisėdo po išlakia dvikamiene pušimi. Išsiėmęs lenktinį peiliuką, nusipjovė šermukšnio šakelę ir, pasidaręs dūdelę, ėmė švilpauti. Iš pradžių tyliai, vėliau lyg grodamas melodiją. Dūdelės garsas aukštų pušų viršūnėmis nuskardeno per mišką, pažadindamas netoliese bunkeryje miegojusius partizanus.

Palikęs krepšį po pušimi, apsidairė aplink. Visur tylu, ramu. Sugrįžęs sušvilpė tris kartus ir, iškrovęs atneštą mantą po medžiu, nubėgo per mišką.

Po šiltos nakties grybai jau kėlė kepurėles. Nors berniukui jų nereikėjo, bet dėjo pakeliui pasitaikiusius bet kokius grybus į krepšį, kad kuo daugiau galėtų parodyti sutiktam grybautojui ar kaimynui.

Krepšys buvo lengvas ir kelias namo sutrumpėjo. Pavargęs, sušlapęs, nuo šaltos rasos geliančiomis basomis kojomis, bet laimingas berniukas grįžo namo. Šios dienos užduotis buvo įvykdyta. Gal ir pats nesuprato, kokį didelį ir pavojingą darbą padaręs.

O tų šiltų, šaltų, saulėtų ar ūkanotų rytų per porą vasarų ir žiemų buvo daug. Paprastas kaimo berniūkštis darė didelį pasiaukojamą darbą. Kartais tekdavo sukarti keletą kilomet­rų iki kito miško, kai reikėdavo perduoti skubią žinią. Stropiai paslėpęs laiškelį kepurės snapelyje, eidavo tiesiai per laukus, kol pasiekdavo tikslą. Tėvų buvo auk­lėjamas, kad geri darbai daromi be atlygio, todėl atsisakydavo net menkiausių dovanų.

Taip prabėgo dveji atsakingo darbo metai. Vaikis ūgtelėjo, suprato savo darbo prasmę. Sutvirtėjo ir jau kūrė planus įsijungti į savo globojamų partizanų būrį. Bet jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.

Vieną šiltą ir tamsią rugsėjo naktį vyko nelygi kova miško glūdumoje. Apsuptyje daug berniuko draugų žuvo, likę gyvi buvo paimti į nelaisvę.
Sėdėjo vaikinukas ant griovio krašto pamiškėje. Rytuose kilo raudonas saulės rutulys, savo spinduliais apšviesdamas pamiškėje krauju apšlakstytus medžius. Net lakštingala nutilo suokusi. Virš šilo klaikiai karkdamos skraidė varnos. Jo jaunoje galvelėje netilpo mintys, todėl visa tai įvyko. Jis tada dar nesuprato, kokia brangi yra laisvės kaina. Rasotą žolę vilgė ir jo skruostu riedančios neapykantos priešui, skausmo, netekties ašaros.


Veronika MASIUKIENĖ
Širvintos

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt