Kūčių vakaras ir Kalėdų rytas

Kastyčio Turevičiaus nuotr., Šakių r.

Kūryba
Nustatymai

Palinkėkim kalėdinės laimės,
Ko taip trokšta gyvoji širdis.
Plaukia dienos – lyg upės savaime
Beldžias sielon gyva praeitis.

Tuščių lėkštelių virtinei, išrikiuotai ant Kūčių stalo, kalba Kaziūnė. Kalba eilėmis, savo sukurtomis. Tai – paslaptis. Tą paslaptį ji slėpė visą gyvenimą, nes jeigu pasidalysi su kitu – liks pusė paslapties, o jeigu ją žinos trys – paslapties neliks. Gyva praeitis – Pauliukas, močiutėlė Elžbieta, mamytė ir tėvelis sėdi arčiau. Seneliai: Antanas su Ance ir Rozabela su Hansu bei Laurynas su pirmąja šių namų šeimininke Magdalena – tolėliau. Ratą užbaigia senelis Janis. Kaziūnė sukalba maldą ir dalina kalėdaitį. Pirmajam – sūneliui Pauliukui: Nebelauš kalėdaičio rankutės / nesakys, kaip, mamyte, myliu / tik tuščia baltutėlė lėkštutė / švies skaudžiu netekties žiedeliu, – mintyse virpa eilėraščio eilutės. Prie kalėdinio stalo susėdus / Už langelio vaidensis balsai / Gal vėlelės eglelę sau rėdo? / Girdis vaikiškų kojų garsai. Padalina visiems. Pažvelgusi į sūnelio lėkštutę, savo vizijose regi jį mažutį, vėliau mokinuką, studentą, šeimos galvą... Papurto galvą, tarsi stengdamasi išsivaduoti iš skaudžios praeities replių.

Ant Kūčių stalo – dvylika patiekalų. Lyg žvirblelis Kaziūnė palesioja po kąsnelį, siurbteli po gurkšnelį. Mintimis perbėga Kūčias Kaune, Sibire, čia, su močiutėle Elžbieta. Slegiama metų bei ligos naštos, junta sunkų nuovargį, svaigsta galva. Tad ji, visų atsiprašiusi, peržegnoja stalą, užgesina žvakes ir eina miegoti.

Kalėdų naktį suradę plyšį langinėje į namą sugriūna sap­nai ir įsitaiso Kaziūnės miegamajame. Jų vyriausiasis nukelia ją į prieškarinį Kauną, į gimtuosius namus, prie Kalėdų eglutės. Gaivus eglynėlio kvapas gaubia mergytę. Viršūnėje žiba Betliejaus žvaigždė, linksmai spragsi žvakutės, jų šviesoje auksu spindi angelėlių plaukai. Spalvoti bumbulai tviska vaivorykštės spalvomis, o jos nupieštas elnias supasi aukštai, tarsi skubėtų pas Kalėdų Senelį. Nuostabioji žaliaskarė pripildo jos mažą širdelę džiaugsmo, kuriuo skuba pasidalyti su artimaisiais. Bet kodėl ji viena? Kur mamytė su tėveliu? Sutrikusi Kazytė eina iš kambario į kambarį, šaukia, bet jie nesirodo, pro kaminą įsiveržęs vėjas užgesina žvakeles. Sapnas nutrūksta. Kaziūnė sudejuoja per miegus, bet nepabunda. Vėliau atkeliauja kitas. Ji stovi prie aukšto kalno ir klausia, ar pasveiksianti. Laukia ilgai. Apsidairiusi pamato minią tokių kaip ji, laukiančių atsakymo. Nukamuota laukimo, prisėda pailsėti. Tik staiga kalno viršūnėje pasirodo senyvas vyras. Rankose laikydamas Knygą, atsiverčia ir skaito: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite. Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“ (Evangelija pagal Luką 2. 5–20).

Aidint giesmei, Kaziūnė atsimerkia ir bunda iš sapno. Akys lėtai pradeda skirti daiktų kontūrus, žvilgtelėjusi į elektroninį laikrodį, nustemba – pramiegojusi naktį ir gerą ryto tarpą. Iš virtuvės pasigirsta skambus dubenėlio stumdymas pasuolėje – katinui prailgo šeimininkės sap­nai. Atsargiai lipa iš lovos, stojasi ant grindų – kažko trūksta. Pagraibo lovą, žengia žingsnį, antrą, siekia stiklinės su vandeniu, dar pastovi ir pliaukšteli ranka kakton: skausmas prapuolė, nepykina. Spragteli jungiklį, šviesai užliejus kambarį, atidžiai apžiūri nuogas rankas. Ne, neįžvelgia jokių ženklų, o gal jų ir neturi būti? Negalėdama tverti savyje, užsimeta po ranka papuolusį drabužį ir eina pasivaikščioti.

Gamta pasitinka pasipuošusi lyg nuotaka. Atrodo, kad visas pasaulis šią dieną apsivilko švariu baltu rūbu. Prieš akis iškyla šventinis atvirukas: rimtos, iškilmei pasipuošusios eglės rėmina sodą, kuriame purpuru degantis šermukšnis vaišina būrelį sniegenų, prie altanos šienelį kramsnoja stirnaitė. Obelys stebina raudonu ar auksiniu obuoliu, pasilaikytu šventei. Tyliai, tyliai, pritariant medžiams, dainuoja vėjas. O aukštai danguje angelėliai pučia aukso trimitus, šlovindami Šviesos Karalaičio gimimą. Kaziūnė pakelia liepsnojantį veidą ir be žodžių, vien širdimi, kalba: „Viešpatie, niekada nesirinkau erdvių vartų ir plataus kelio, sergėjaus netikrų pranašų ir stengiausi neteisti kitų. Bet nesu be nuodėmės. Vien mintimis kiek nusidėjau. Prašau atleidimo.“ Tarsi ženklas iš dangaus pabyra žiemos žibuoklės ir padabina jos plaukus, rūbus, maldai sudėtas rankas. Nurimusi grįžta į trobą, apsigerbia ir susimąsto. Kiek dar tiksės gyvenimo laikrodėlis?


Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt