Gyvenimo pūgų blaškoma jausmų sala

Kūryba
Nustatymai

 

Vartyti Eglės Baranauskaitės eilėraščių knygą „Jausmų sala“ žiemą ‒ savotiška intriga. Už lango sninga, o spalvotuose puslapiuose dega jausmai. Eilėraščius iliustravo M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė Aušrinė Sinušaitė ir Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos moksleivė Karina Šeremetjeva. Iliustratores verta minėti, nes jų dėka ši knyga atrodo ne šiaip graži, bet ir išskirtinė. Tokia, koks unikalus gali būti kiekvieno gyvenimas, kuriame, kaip puslapių, gali būti tiek baltų, tiek juodų, raudonų ar geltonų dienų...

Tekstų autorė E. Baranauskaitė gyvena Palangoje, ir, kaip rašo ant knygos nugarėlės, kartais susimąsto, kuo taptų, jei galėtų judėti. Dabar lyg „srovenanti upė“ pasijunta kurdama ‒ anksčiau eilėraštį galėdavo brandinti ir pusę metų, nes žinodama, kad žodis turi didelę įtaką žmonių gyvenime, jaučia atsakomybę už savo kūrybą. O mums lieka tik pasinerti į tą jos kūrybos šaltinį:

Vaivorykštės spalvos
Guodžia vandens rūbą
Saulėje nutvieskia aukso karoliais
Ir pasislepia kalno glėbyje.
Gamtos tyluma.
Krioklys niūniuoja giesmę
Išlaisvinti burbulai
Ištirpsta ant gležno kūno. („Tyla“)

E. Baranauskaitės eilėraščiai kupini vaizdingų metaforų (įskyla saulėlydžio pumpuras; padangėj ištiško šermukšniai; lietus beldžia į saulės širdį; dvi obuolių širdys nebylios...) ‒ dažniausiai tos metaforos gamtinės, įsižiūrint, pastebint tai, pro ką ne vienas iš mūsų praeitume. Esama keistų, begalinę autorės fantaziją liudijančių vaizdinių (Stiklinė taurė pripildyta tuščių minčių / Tik aplink ją stumdosi moliuskai; Namų pilna gatvė / Spaudžia ir veržia / Savo pilkomis mūrinėmis rankomis; Nespalvotas medinis žmogeliukas / Sėdi ir mąsto / Kaip pasveikt nuo pagiežos...; Aguonų lauke / Supasi skudurinė lėlė / Jai ant slidaus veido / Nukrito blakstiena). Reikia pripažinti, kad E. Baranauskaitė sugeba tuos vaizdinius suvaldyti, jos eilėraštis ‒ trumpas, nerimuotas, savo struktūra artėjantis prie tartum vienu atodūsiu išsakomos sentencijos apie gyvenimo prasmę, jausmų trapumą, laiko praeinamybę, galbūt ‒ tobulo pasaulio ilgesį (Jis suranda savy baltą šukę / Ir bando žingsniuoti / Mažom pėdutėm / Link naivaus tikslo ‒ / Tobulo pasaulio). Koks būtų tas tobulas pasaulis?.. Galbūt ‒ įsiklausant į širdies balsą, jaučiant harmoniją su gamta, kurioje dažnai ieškoma paguodos.

Džiugu, kad E. Baranauskaitės kūryboje galima aptikti nemažai ženklų, kad autorė gyvena pajūryje:

Guboja liūliuoja
Nakties apsuptyje
Jos karūna
Didingesnė už visą jūros planetą
Jos pilis
Biri kaip žmogaus nuogas kūnas
Mąstymo erdvė
Neprispausta medinių rėmų
(„Guboja“)

Smėlio kruopelytė gintaro gabalėlyje „atspindi beribį laiką“, eilėraščio subjektė eina „per gerumo kopą“... Ne viename eilėraštyje šmėsteli ir žodis „Lietuva“, rūpestis dėl tautos likimo ar ‒ išlikimo:

Susiraukšlėję batai klausia
Per kokią žemę vedi?
Padangėj ištiško šermukšniai
Ir žemėj numinti takai
Tų uogų raudonumo.
Tautos kojos susitepė...
Lietuva sako:
‒ Aš tau nuplausiu kojas
Tik nepalik manęs vienos.
(„Degantys jausmai“)

Knygos autorei ‒ dvidešimt šešeri, pati jaunystė, tačiau tekstai liudija anksti subrendusią asmenybę, linkusią apmąstyti gyvenimą. Jaunystės ženklų esama ‒ štai Prisirpsta aviečių bučiniai, / Vėjas atskrieja nešdamas / Pirmos meilės jausmą /.../; Motinos rankos / Ne visada globos, kaip mažą kūdikėlį / Kai tavo širdyje / Laisvas pavasario žiedas.

O mąstant, žiūrėk, ir atsiveria „Nakties paslaptis“:

Ugnelė plevena prie ledinio pianino.
Jausmai veržiasi iš sielos dugno
Ir kavos aromatas įsilieja į kalėdinę naktį
Auksinėm žvaigždėm išsegiotas dangus
Meilė suliepsnoja iki raudonumo nuogumu
Kalėdų spektakliai kuria naują gyvenimą.

Tikra poezija taip pat kuria naują gyvenimą.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt