Snaigių išbučiuota

Kūryba
Nustatymai

Aldona BALSEVIČIENĖ 
Juodkrantė

Sninga. Tyliai krenta baltos, purios snaigės. Pasaulis ima keistis. Nušvinta namų stogai, medžiai, krūmai, tvoros, kiemai, pievos. Tik kelių provėžos kai kur juoduoja nuo patižusio sniego. Snaigės vis krenta ir krenta.

Medžiai pasidabino baltomis karūnomis. Jie išdidžiai dairosi aplinkui. Krūmų šakelės vos išlaiko snaigių kupetą. Storu apklotu pasipuošė stogai, tvoros, kiemuose snaudusios mašinos. Nebeliko pramintų takelių, augalų stagarėlių.

Purus snaigių patalas prigludo prie žemės.

– Sveika, mieloji, – šnabžda jos. – Mes tavęs pasiilgome. Juk ir tu mūsų laukei. Pavargai visus globodama, maitindama. O mes tavęs niekada nepamiršome. Mūsų broliai, lietaus lašai, vis kalba apie tave, pasakoja, kokia tu graži visais metų laikais. Jie aplanko tave pavasarį, kai išsprogsta pirmieji pumpurai, kai iškelia galvas snieguolės, žibuoklės, kai augalų pumpurus nubučiuoja saulė. Esi nuostabi, kai gegužę visus svaigina ievos, alyvos. Jų kvapas verčia žmones plačiau šypsotis, pamiršti rūpesčius, su meile žvelgti į supantį pasaulį. Vėliau praeinantiems žmonėms šypsosi bijūnų, ramunių žiedai.

Jei tavęs nebūtų, brangioji, nešvytėtų sodai raudonšoniais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Ačiū saulei, kuri padeda išliūliuoti kiekvieną augalėlį.

Tu, žeme, nuostabi. Dabar ilsėkis, kaupk jėgas, nes tau jų reikės. Mūsų viešnagė trumpa. Lik mūsų išbučiuota. Sapnuok gražius sapnus, kurie tau suteiktų jėgų, neleistų pavargti.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt