Gaidžio metus sutinkant

Kūryba
Nustatymai

Humoreska

I dalis

– Na, pagaliau sulaukėte savo metų, – mestelėjau vyrui, skaitydama netrukus prasidėsiančių Ugningojo gaidžio metų pranašystes.

– Kieno metų? – nuo sprendžiamų sudoku knygelės pakilo vyro galva.

– Gaidžio metų.

– ???

– Subendrinau vyrišką giminę. Pasipūtę lyg gaidžiai, puikuojatės ryškiomis plunksnomis...

– Bet be mūsų neapsieinate, – išpūtė gurklį vyras.

O man staiga šovė netikėta mintis:

– Gal atšvęskime dar vienus Naujuosius? Šįsyk – pagal rytiečių kalendorių. Jeigu iškilmingai ir tikruoju laiku sutiksime Gaidžio metus, gal jis mums didesnę sėk­mę iškakariekuos. Pamėginkim pagauti sėkmę už... skiauterės... Tik ką dėsime ant stalo?

Vyras mano idėjai nesipriešino.

– Jeigu nieko nesugalvoji, pagamink savo trio: kepta višta, balta mišrainė ir „Napoleonas“, nes išgirdau, kad riebalai ir cholesterolis netgi naudingi organizmui.

– Tabu. Kur tai matyta kepti vištą Gaidžio metais. Nerūstink likimo. Na, ji lyg ir gaidžio žmona.

– Ne žmona, o jo haremo odaliska, – ironizavo brangusis.

Supykau.

– Išvirsiu kiaušinių.

– Ne Velykos gi. Gaidžio metai į duris beldžiasi. Atsibusk.

– Kiaušinis simbolizuoja kosminį pradą. Sakyk, o kas pirmiau atsirado: višta ar kiaušinis?

– O kaip tu manai? – išsisuko jis.

– Aišku, višta.

– Aha. Jeigu negalima, tai...

Staiga vyro veidas nušvito ir jis iškilmingu balsu pranešė:

– Jeigu jau švenčiame – tai švęskime! Paruošk prancūzišką stalą. Nežiūrėk taip į mane, užteks vieno padoraus patiekalo.

Pajutau, kad pradedu vėl jausti gyvenimo žavesį ir sušukau:

– Pate de foie gras.

– Ką tokio?

– Žąsies kepenėlių paštetas. Dieviškas skonis ir, – nekaltai pridūriau, – girdėjau, labai naudinga vyrams.

Nustebau, kad vyro skruostai raustelėjo.

– O ką gersim?

– Prancūzišką šampaną.

– Išprotėjai. Žinai jo kainą?

– Trečdalis pensijos. Pamanyk, sveikatos remontui ne tiek išleidžiam, – ir atsiduso: – C est le vie.

Vyras paniro į sudoku pasaulį, o aš ėmiausi spręsti moterišką galvosūkį: kur rasti pinigų mažai juodai suknelei.


II dalis

Paruošiau šventinį stalą. Žąsies kepenėlių paštetas puikiai pavyko. Iškepiau dvi bagetes. Ilgiausiai terliojausi su madlenomis, bet rezultatas atpirko įdėtą triūsą. Tačiau mano veidą temdė debesėlis, jo didenybė EURAS ŽIAURUSIS atsuko nugarą ir maža juoda suknelė nutolo lyg miražas.

Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 12, vyro paklausiau, kur svajonių gėrimas? Jis pliaukštelėjo sau per pakaušį ir sušuko:

– Pamiršau atšaldyti. Paieškok šaldiklyje ledo. Šaldysim taurėse.

– Tai jau nebus šampanas, o šampanizuotas vynas. Beje, o kur kibirėlis ledui?

– Visi kibirai ir kibirėliai sodo namelyje prikrauti obuolių.

– Gersim nešaldytą, – pakėliau balsą. Sulig mano reziumė pasigirdo laikrodžio dūžiai. Gaidžio metai žengė pro duris, o vyras vis knebinėjo kamštį, kuris niekaip nenorėjo paklusti jo rankoms.

– Duok man, – trūko kantrybė.

– Ne, tai vyriška... – supykęs pakratė neklusnųjį butelį ir kamštis šovė, tarsi Vezuvijaus vulkanas, į lubas. Tauraus skysčio fontanas nuo lubų sidabriniais purslais suputojo ant mano išeiginio chalato, vyro kostiumo, stalo, nusileidęs ant grindų, išsiliejo trečdalio pensijos bala. Žiūrėjome, lyg stabo ištikti.

– Reikėjo užkišti pirštu, – po laiko sušukau.

– Viskas, – tarė vyras. Pažvelgęs, kiek liko, supylė man į taurę ir siekė pašteto. Pajutau, kaip sudiržusioje sieloje prasikalė išblyškusi meilės snieguolė.

– Yra pusė butelio „drato“, pernykščio, – pasiūliau.

Susidaužėme taurėmis. Mano akys nukrypo į balą ant grindų. Atsinešusi šluostą ėmiau sausinti, bet batelių padai pranešė, kad reikėtų išplauti svetainę. Ėmiausi darbo. Vyras saliamoniškai pareiškė:

– Mūsų pats brangiausias butas šiame name. O gal ir visame mieste. Kur matei, kad grindys būtų plaunamos šampanu? Na, gal ir plaunamos, bet PRANCŪZIŠKU tikrai ne.


Gražina ČEKAVIČIENĖ 
Jonava

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt