Paukščių piemuo

Kūryba
Nustatymai

Jonas BALTUŠIS, Biržų r.

Tai buvo seniai, prieš aštuoniasdešimt metų. Kol dar nelankiau mokyklos, labai mėgdavau pasivaikščioti po pamiškę, o ten buvo tokia pelkė, kurią vadindavom ežerėliu. Čia augo spanguolės, samanų paklotėje jų būdavo galima rasti ir pavasarį. Toje pelkėje ant kelmų perėdavo laukinės antys. Vieną dieną užgirdau šaudant – vyko medžiok­lė. Vakarėjant nuėjęs pažiūrėti pastebėjau pašautą antį, kuri kairį sparną vilko žeme. Pagalvojau, kad ji mane nori nuvilioti tolyn – taip paukšteliai daro slėpdami lizdus. Kitą dieną nuėjęs pažiūrėti radau tik plunksnas ir stambesnius kauliukus. Antis buvo sudraskyta laukinių žvėrių ar vakarais paleidžiamų kaimo šunų.

Pavaikštinėjęs apie kelmus radau lizdelį su dviem kiaušiniais. Ant jų buvo matyti kraujuotų dėmių. Pasiėmęs tuos kiaušinius parsinešiau namo. Tuo metu višta perėjo naminių ančių kiaušinius. Aš, niekam nieko nesakęs, vakare pakišau parsineštus kiaušinius po perekšle, nors jie buvo mažesni už naminių ančių. Galvojau, gal niekas nepastebės ir išsiperės kartu laukinukai. Naminiai išsirito porą dienų anksčiau, bet perekšlė lizdą ir toliau saugojo, tad išsirito ir laukinukai. Jie buvo mažesni, bet gerokai judresni, kaip pelytės. Nors dar nenudžiūvę, šmukšt šmukšt pro didesniuosius prie pašaro – neatsilieka. Po keleto dienų pradėjome leisti į lauką, o po poros savaičių jau gindavome toliau.

Pakluonėje buvo keturios duobės, kurias vadindavom linmarkom. Viena iš jų buvo aptverta pinta karklų tvorele, ji kartu apjuosė ir pievos gabaliuką. Ten buvo padaryta ir šėrimo pašiūrė, o vakare paukščius gindavome namo. Mažiesiems kaip­mat pradėjo augti plunksnos, jie ėmė kilnoti sparnus, o mano laukinukai bandė skraidyti po aptvarą, bet visada laikydavosi prie bendro pulko. Vakarais, pradėjus varyti į namus, parskrisdavo pirmieji. Rudeniop dienomis pradėjo išskristi, o vakarais sugrįždavo. Pamatėm, kad greit gali nebegrįžti namo. Bijojom, kad kas nors gali sumedžioti, tad įvilioję į paukštidę, pagavome ir apkirpome sparnus. Apkirptais sparnais paskristi nebegalėjo. Taip ir užaugo iki rudens, kol buvo laikas varyti į tvartus ir skersti.

Geriau būdavo metais, kai perindavo žąsiukus. Jų būdavo mažiau, o rudenį mažiau plunksnų, nes žąsys turi pūkų. Be to, žąsų sparnų galiukus iki pirmo narelio nupjaudavo, sudžiovindavo, būdavo gera priemonė dulkėms valyti.

Na, užteks paukščius ganyti, laikas mokyklą pradėti lankyti.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt