Valios jėga

Kūryba
Nustatymai

Aldona BALSEVIČIENĖ, Juodkrantė

Prie pat Raganų kalno tako augo nedidelė kupli pušelė, tvirtai įsikibusi į smėlį. Vėjas nuo jūros ne kartą lankstė jos kamieną, draikė šakas.

Vieną vakarą dangus staiga aptemo, atūžė sūkurys ir pušis palūžo. Neužteko jėgų atsilaikyti prieš tokią didelę jėgą. Ji tik pajuto, kad šaknys plyšta, kamienas linksta prie žemės. Dar bandė atsispirti, bet nepajėgė. Pusė šaknų liko styroti ore. Praeiviai matė nesuprantamą raizgalynę, susimėčiusią kilpomis, susipynusią ataugomis.

Bėgo metai, pušelė atsigavo, stiprėjo, jos kamienas laikėsi tvirtai įsikibęs į žemę, o viršūnė atkakliai stiebėsi į dangų. Ji pasipuošė viena šaka, vėliau antra, trečia. Šakos vis stiprėjo, vešėjo, spygliai tvirtėjo, o kamienas taip ir liko apkabinęs žemę, lyg suolelis, kviečiantis atsisėsti, pailsėti. Niekas nedrįsta to padaryti, nes gerbia pušelės laimėtą kovą, stebisi jos valios jėga.

Dažnai medžiai pamoko žmones nepasiduoti likimui. Tikiu, kad gamta ir žmogus neatskiriami. Kiek yra likimo nuskriaustų žmonių, kurie sugebėjo atsitiesti, eiti pirmyn, nepalūžti. Jie kaip ta pušelė tvirtai laikosi įsikibę į gyvenimą. Apie juos skaitome „Bičiulystės“ puslapiuose.

Mūsų himne sakoma, kad Lietuva – didvyrių žemė. Man likimas lėmė tai suprasti dar vaikystėje, kai skaitėme apie Gediminą, jo sapną, Vilniaus atsiradimą. Skaitydami išgyvenome kunigaikščio Vytauto pergales ir nesėkmes, Kęstučio mirtį. O kur dar Pilėnai, Margiris? Širdy užgimė meilė savam kraštui, atsirado suvokimas, kad ji vienintelė širdžiai brangi vieta. Juk ne veltui už jos laisvę kovota, žūta. Vasario 16-oji primena, kad mūsų žingsnius turi lydėti šviesa ir tiesa, vienybė. Tik savo valios jėga iškelsime Lietuvą virš kasdienybės, suteiksime jai jėgų.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt