Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kūryba
Nustatymai

Janina PRANAITIENĖ, Jurbarkas

Gražina DAUGINIENĖ, Vilnius

Renalda MAČIULSKIENĖ, Vilkaviškio r.

Karolina NAPRIENĖ, Vievis

Apie bobutes

Kiek prisimenu vaikystės eiles,
Visos jos apie bobutes,
Kaip ir kur jos ėjo,
O svarbiausia – ką turėjo.

Turėjo bobutė vištytę...
Turėjo bobutė gaidžiuką...
Turėjo bobutė ožkytę...
Turėjo ir žilą ožiuką...

Turėjo bobutė ėriuką...
Turėjo bobutė veršiuką...
Dar kai kuri tvarte
Turėjo ir deglą paršiuką...

Tai vis turėjo bobutė.
O dabar ką turi?
Pro kokį langelį
Į gatvę žiūri?

Dabar bobutė turi lazdelę,
Vaikštynę ar ramentą,
Dar tablečių krūvelę
Ir paveikslėlį šventą.

Sako, bobutė turi katytę,
Kita turi šuniuką...
Vieni sako, kad netur,
O kiti sako: „Tur, tur, tur“.

Janina PRANAITIENĖ, Jurbarkas

 

Tai kas

Tai kas, kad vasara
dar už kalnų,
upelio seklumoj
purienos po ledu
dar miega,
kad veltui aš
mintis – našlaites
iš namų veju
parnešt žibuoklės žiedo
iš po sniego.

Ar kas užgins
svajonių pynę pinti,
regėti, ko nėra,
ir patikėt kerais,
kai taip ilgu
gėlėtos pievų skraistės
ir drungno vėjo
iš šiltų kraštų.
Tai kas, kad vasara
dar už kalnų.

Gražina DAUGINIENĖ, Vilnius

 

Salomėjai atminti

Girdėjau suokiant aš lakštingalą
skambiu pavasario balsu.
Ji kvietė mus pasisvečiuoti
Į tėviškės žalius laukus.

Kur sukas Suvalkijos vieškeliai
ir skamba žodžiai Salomėjos,
kur buriasi kraštiečiai vėl,
ten skambūs žodžiai aidi Lietuvai.

Ir atminimų pėdsakai nedylantys,
dangun ir vėl žodžiu pakylantys.
Lakštingalų balsais skambės
ant tėviškės žalios žolės.

 

***

Išėjau pasivaikščiot.
Kojos taškė balas.
Skraidė sieloj drugeliai,
vėjas vijosi juos.

Išėjau pasivaikščiot
rudenėlio keliu.
Prieš akis švietė laimė.
Ateinu, ateinu.

Išėjau pasivaikščiot.
Tu vijaisi mane.
Visa tai aš regėjau
savo ryto sapne.

Renalda MAČIULSKIENĖ, Vilkaviškio r.

 

Svajonė fix

Gyvenu ne trumpai. Daug kas mano – gerai.
Nekankina manęs ir silpnybės.
Bet svajonė viena, įkyri ir kvaila
Man neduoda ramybės.

Mąstau – kodėl gi Dievas
Man nedavė sparnų?
Negi dėl to, kad neatlikau
Gyvenimo man paskirtų darbų?!

O jei turėčiau sparnus
Tai pakilčiau aukštyn,
Kad galėčiau pažvelgt
Iš aukštybių žemyn.

Aplankyčiau draugus
Tuos – vaikystės dienų.
Ir vėl skrisčiau aukštyn
Ligi pat debesų.

Lenktyniaučiau su paukščiais,
Skrisčiau aš į Pietus,
Nebijočiau aš aukščio,
Išsklaidyčiau žaibus.

Bet... nuo svajonės apsvaigus
Per aukštai pakilau.
Atsitrenkus į vėją,
Aš žemyn nusmigau.

Norų būta didžių. Deja…
Deja… Krisdama supratau,
Kad besparnė esu
Ir skraidyt padangėm aš jėgų neturiu.

O pabudus iš sapno
Aš iš lovos krentu.
Kai atmerkiu akis
Žiū... ant grindų aš guliu.

Tik dabar supratau –
Realybė mane baudžia.
Bet juk svajonę turėti
Gi niekas nedraudžia?

Tik gal mano svajonė
Buvo per daug įžūli?!
Jei skraidyti nemoki –
Tai ropok žeme kaip gali.

Karolina NAPRIENĖ, Vievis

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt