Skinsiu raudoną tulpę...

Kūryba
Nustatymai

Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava

Iš praeities

Kovo 8-ąją galiojo geležinė taisyklė: vyrų rankose privalėjo sužydėti raudonos tulpės. Mūsų klimato bei vyriškų delnų sąlygomis gėlei tai būdavo sunkus išbandymas. Dažnas, pakvipęs šventės kvapais, į namus parnešdavo stiebą. Kartais su lapais, bet su žiedlapiais – retai. Pernai neapsikentusi vyrui papriekaištavau:

– Kitais metais padovanok lapinę daržovę, bent salotų pagaminsiu.

Atėjo „kiti metai“. Grįžusi namo puoliau ruošti šventinį stalą: baltą mišrainę (gavau žirnelių ir majonezo), rūkyto kumpelio (nelauktai „išmetė“), apelsinų (stovėjau keturias valandas), tirpios kavos. Netikėtai į galvą šovė mintis – stalo centre paruošti vazą puokštei. Laukiau vyro. Vėlavo. Pradėjau nerimauti, bet durų skambutis nutraukė tylą. Ten stovėjo kaimynė, vyro bendradarbė.

– Tai savojo lauki?

– Kur jis?

– Ilsisi prie statomo prekybos centro.

– Kur? Kaip?

– Ant tos užšalusios kūdros. Kviečia tave, bet būk atsargi, labai slidu.

Griebiau kailinius, batus ir pasileidau pirmyn, vaidenosi kino scenarijus apie apiplėšimą. Oras buvo šaltas, vandens telkiniai virtę čiuožyklomis. Suradau: mano brangiausias gulėjo viduryje užšalusios balos, rankoje laikydamas puokštę raudonų tulpių. Išvydęs mane, sušuko:

– Brangioji, žiūrėk, gėlės – tarsi tavo jaunystė, padėk man atsikelti.

Greit sumečiau, kad padėti vyrui negaliu – prarasiu puokštę. Čiuožtelėjau šalia jo, išsitiesiau ir paėmiau gėles. Vyras sėk­mingai pakilo, pasiekė balos pakraštį, o puokštė sėkmingai atsidūrė maniškio delnuose. Pakilau ir aš. Gerai, kad viskas taip gražiai baigėsi ir mes nesupurvinome šviesios ateities statytojo kodekso.



dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt