Auštant... Miniatiūros

Kūryba
Nustatymai

Angelė RUDŽIANSKAITĖ, Kaunas

Auštant...

Ar matėte, kaip eglių viršūnėmis atkeliauja diena? Atmenu, prieš daugel metų sanatorijoje keliavau jos sutikti net ketvirtą valandą ryto. Vieną vakarą, suskaičiavusi, kad dešimt metų nemačiau saulėtekio, pajutau tokią tuštumą širdies plote, kad... atsikėliau ir ankstų rytą nuvažiavau į miško proskyną. Kalendama dantimis žvarbaus ryto stichijoje su viltimi žvelgiau į miško proskynos perspektyvą. Ten mane ir užklupo dviračiu darban važiuojantis dzūkelis.

– Kū tu ca darai tep anksci ryti? – klausia lipdamas nuo dviračio.

O aš jam iškilmingai:

– Saulėtekio laukiu!

– Chm, – kimiai atsiduso žmogelis, – o tau ca tep labai jau raikia?

– Raikia, – ryžtingai atsakiau.

Pakraipęs galvą į šonus, žmogelis sėdo ant dviračio ir numynė vingiuotu lyg žaltys miško takeliu sanatorijos link.

„Ir iš tikro – kam man tas saulėtekis? Dauguma žmonių visai prasmingai ir be jo verčiasi“, – mąsčiau paprotinta dzūkelio.

Gyvenimo filmą atsukusi atgalios nesusilaikau nenusijuokusi: matau save, naktį sėdinčią vežimėlyje miško proskynoje, ir tą nustebusį žmogelį, nepavojingai spoksančius vienas į kitą... Mano širdis sušyla...

Bet aušra buvo nuostabi. Iki šiol jaučiu karūnuotomis eglių viršūnėmis atskubėjusią ir į mano delnus įkritusią saulę...

 

Miniatiūros

Ach, ta jaunystė! Kad suprastum, jog žemė sukasi, teko nukeliauti net už poliarinio rato. Sėdim ant savo kuprinių, šalia pasidėję slides, dairomės. Horizontas – kaip nupjautas arbūzas. Geriam arbatą – saulė virš vieno kalniuko, pakuojame kuprines – ji „peršokusi“ jau ant kito... „Kažkas ne taip“, – galvoju. Sulaikiusi kvapą apsidairau. O, stebukle! Ji sukasi...

Dabar guliu lovoje bemiegę naktį, žvaigždės ramiai slenka juodu lango kvadratu. Rankomis susigriebiu už lovos šonų, kad neiškrisčiau. Ji sukasi... Oi, kaip greitai ji sukasi...

***
Kaip malonu, kad Vilniaus senamiesčio širdis vis labiau tampa pritaikyta neįgaliesiems. Aplankau gotikos perlą Onos bažnyčią, pasivažinėju Gedimino pilies papėdėje bei Alma Mater kiemeliuose. Jaunimo daug, kur nepasiekiu vežimėliu, gelbsti jų rankos. Atsinaujinusiame Gedimino prospekte galantiškai aptarnauta žavaus jauno padavėjo gurkštelėju airiškos kavos... Prospektu kaip skruzdėlyno takais siuva turistai, valdininkai, retkarčiais – gudriomis akutėmis besidairantys išmaldos prašytojai. Vienas pristoja prie manęs. Jam nė motais mano vežimėlis – jis žmogaus sielos dosnumo ekspertas. Atidavusi jam eurą, širdyje pasidžiaugiu – matyt, gerai atrodau, kad prašo...

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt