Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kūryba
Nustatymai

Danutė KULIAVIENĖ, Jonava

Svajonių sparnais

Skrieja vėjo sparnais gyvenimas,
Skrieja dienos, mėnesiai, metai.
Auga paukščiai lizduos, jų vaikai
Ieško savo gyvenimo tako.

Priekin veda troškimai, viltis:
Dar sulauksim atgimstančio ryto.
Paukščių giesmės aidės ir alyvos žydės,
Juoksis saulė motulė nušvitus.

Stebuklingi svajonių sparnai
Neša jauną ir seną – kas gyvas.
Jie neleidžia nurimt, tad skubėkime veikt –
Spindės saulė danguj, žydės ievos, alyvos.

 

Sapnai

Ateina paslapčia,
net nepabeldę į duris,
ir nuveda takais,
kuriais seniai nevaikščioji.
Jie primena dienas,
kurių nepamiršai,
kurios pasklido
lyg pražuvę paukščiai.

Čia tavęs laukia tie,
kurių seniai nėra,
jie apkabina, glaudžia,
galvą glosto.
Nuo šalčio gaubia
šildančia skara,
nušluosto ašarą,
vagojančią tau skruostą.

Būna daug juoko,
daug kalbų,
kaip dirbam, vargstam,
kaip gyvenam...
Čia, sapnuose,
mums gera ir ramu,
tik sapnuose mes vėl jauni,
dar nepasenę...

 

Prie akmens

Apkabinau akmenį –
šaltą, nebylų –
kur galėčiau dar prisiglausti?
Paglosčiau lyg motinos plaukus
ar tėvo grublėtas rankas,
lyg akmuo mano ilgesį jaustų...
Tarsi kūdikis mažas glaudžiuos –
man taip trūksta meilės, jaukumo –
pasiilgau namų šilumos,
nemeluoto tėvų gerumo.
Glosto plaukus vėjo ranka,
palyti žvarbstantį veidą...
Kas pašauks, apkabins, kas priglaus?
Akmuo šaltas... dangus ir tas rauda...

 

Žemės keleiviai

Žmonės tarsi paukščiai –
amžini keleiviai –
juos vilioja toliai,
svetimi kraštai.
Debesys apsunkę
jiems kelius pastoja,
nieko jie nebijo –
drąsūs lyg arai.

Kartais žaibas trenkia,
grūmoja perkūnas,
kai apleidžia jėgos,
viskas – pailsai.
Tada prisiglauski
prie gimtinės žemės,
ji – tavo stiprybė,
likt joj privalai.

Žeme, mano žeme,
Lietuva tėvyne,
tu – mano motulė,
mylima, sava.
Žmonės, žemės paukščiai,
motiną atminę,
grįžta, kad atgulę
liktų visada.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt