Knyga – kaip dovana, kaip rašytinis paminklas žmonėms

Kūryba
Nustatymai

Zita PETRONIENĖ

Kartais žmogų stipriai nuskriausdamas, likimas jame pažadina tai, kas glūdėjo ilgus metus. Poezija panevėžiečiui Jonui Mališauskui tapo savotišku prieglobsčiu, tinkamiausiu būdu išsisakyti, išlieti savo menišką sielą ir rasti nusiraminimą.

J. Mališauskas – patyręs poetas, rašytojas. Autorius yra išleidęs net 7 knygas. Jo eilėraščių rinkiniai – ,,Prie Pyvesos vingio“, ,,Ateiki į vienatvės sodą“, ,,Norėčiau nuskristi“, ,,Tėvų namai“, ,,Vaivorykščių žemė“, ,,Tik paukščiai sugrįžta“ – užburia savitais gamtos ir tėviškės vaizdais, eilėse atsispindi jautri poeto siela ir išgyvenimai.

Autorius 30 metų turi neįgalumą. Didžiąją savo gyvenimo dalį bendrauja su neįgaliųjų draugijomis: 3 metus dirbo meno vadovu LASS Panevėžio filiale, 3 metus – neįgaliųjų draugijos „Ave Vita“ pirmininku, vadovavo paties suburtam neįgaliųjų kolektyvui ,,Vėtrungė“, daugiau kaip 10 metų atidavė Panevėžio neįgaliųjų organizacijoms – buvo meno kolektyvų ,,Jovaras“ ir ,,Ratelis“ vadovas. Jis yra ir Sausio 13-osios brolijos komiteto narys. J. Mališausko dėka nuolat rengiami labdaros koncertai Panevėžio šv. Juozapo senelių namuose, Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, A. Bandzos kūdikių ir vaikų namuose ir kitur.

Šiais metais autorius išleido naują prozos ir poezijos knygą ,,Saulėlydis tėviškėj“. Tai vertinga autoriaus prisiminimų knyga apie gimtąjį Šikšneliškių kaimą, įsikūrusį netoli Pasvalio, gražiame Pyvesos vingyje. Labai apdairūs buvo protėviai, apsigyvenę šiuose derlinguose žemės plotuose. Autoriui ypač svarbu pabrėžti kraštiečių draugiškumą, darbštumą, sugebėjimą kabintis į gyvenimą, gražiai tvarkyti savo namus, sodybas ir darniai sugyventi. Kaimas buvo tarytum mažytė valstybė su nuo seno nusistovėjusiomis savomis tradicijomis, papročiais. Kiekvienai kaime gyvenusiai šeimai, kiekvienam kiemui knygoje skiriama po atskirą pasakojimą, aprašomi ten gyvenusių žmonių likimai. Į knygą sudėtos visų išlikusių sodybų nuotraukos, aprašyti visi buvę jų gyventojai, papasakota, kur išsivaikščiojo užaugę vaikai ir anūkai.

J. Mališauskas apgailestauja, kad laikas užmarštin nugramzdina žmonių atmintį, kad kiek­vienais metais vis mažėja gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie prieškarinį jo gimtąjį kaimą, apie sunkius karo ir pokario metus. Autoriui vienodai reikšminga ir svarbi kiekvieno Šikšneliškiuose gyvenusio žmogaus istorija, nemažai šiltų žodžių jis skiria savo giminei, šeimai, tėvams ir seneliams.

Knyga apgalvotai suskirstyta į 8 skyrius, kiekvienas jų papuoštas savito stiliaus, prasmingais grafikos piešiniais, kuriuos sukūrė autoriaus bičiulė mokytoja Asta Purkėnaitė-Jakubauskienė.

O štai apie save J. Mališauskas, užaugęs vienuolikos vaikų šeimoje, užsimena labai kuk­liai, daugiausia leidžia kalbėti nuotraukoms. Jam labai svarbi kultūrinė veikla, kūryba, patinka kurti muziką saviems tekstams, dalyti širdies šilumą žmonėms. Skaitant J. Mališausko knygą, gimsta tikėjimas, kad jo žodinis palikimas, lyg pamink­las čia gyvenusiems žmonėms, neišnyks. Jei būtų daugiau tokių metraštininkų ir kraštotyrininkų, daug įvykių, likimų ir praeities istorijų neužklotų užmaršties dulkės.

Skuba, bėga laikas lyg upės vanduo. Keičiasi viskas, tik žmogaus širdis lieka ta pati. Tie patys jausmai, kaip jaunystėje, kurstomi prisiminimų, tas pat noras pasaulį palikti geresnį nei radome užgimę. Kai kuriems pavyksta savo darbais, gražiomis, iš širdies gelmių išplaukiančiomis eilėmis prisidėti prie bendro tikslo – įprasminti savo buvimą šioje žemėje.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt