Anapus žaibo

Kūryba
Nustatymai

Vitalija LIŽAITIENĖ, Šakių r.

„Pagaliau“, – garsiai išsprūsta Raigardui. Išjungęs stalinę lempą, užmerkia akis ir stengiasi apie nieką negalvoti. Brėžinys baigtas. Plušėta prie jo nemažai – ir vakar dienos popietę, ir šią. Galima truputį atsipūsti, juolab kad tėvų automobilis jau seniai nurūko žvyrkeliu, palikdamas dulkių uodegą. „Tegul ir tėvai nors viename draugų jubiliejuje žmoniškai pasilinksmina“, – nusprendė kartu su seserimi Akvile, likdami visam savaitgaliui prižiūrėti nemenką ūkį. Akvilė savo palėpėje arba mezga, arba siuva, arba į kokį nors romaną nosį įkišusi tūno.

Ramu namuose. Pro atvirą langą tvoksteli tingi birželio tvankuma. Pakely riogso ką tik nužydėję jazminai, tolumoje raudonuoja traktoriuko kabina – kažkas varto šieną. Visai nesinori lįsti laukan ir pakliūti į pavakarės karščio spąstus.

„Šitas tiks“, – nusprendžia Raigardas, dar kartą priekabiai apžiūrėjęs brėžinį, ir atsidūsta. Jau kelios dienos, kai niekur negali rasti vietos. Ir ne paskutinė įskaita čia kalta, ją tikrai išlaikys, kaltas pernykštis rugpjūtis, kai susilažinęs su kaimo bernais, namo po šokių lydėjo už puskilometrio gyvenančią Aušrinę.

Mergiotė kaip mergiotė, nei madinga, nei įspūdinga, tačiau tą vakarą nelaidė juokelių, kalbėjosi apie mokyklą, buvusius mokytojus, pasakojo apie technikos universitetą. Aušrinė prisipažino norinti studijuoti dizainą. Prie jos sodybos laukė pasala, mat bernai norėjo įsitikinti, ar pavyks Raigardui merginą pabučiuoti, nes ne vienam ji buvo skaudokai vožtelėjusi. Prie vartelių stabtelėjo, apkabino ir... žvaigždės pažiro iš akių, ne iš rugpjūčio dangaus. Krūmuose kažkas prunkštelėjo.

– Tai kiek pralošei? Jeigu manei, kad merginos – tik pereinamosios taurės, tai labai klysti, ne visos... – ir neskubėdama nuėjo namo.

„Snarglė, piemenė, princesė ant žirnio“, – plūdosi jis mintyse ir džiaugėsi, kad iki išvykimo universitetan – vos savaitė. Išvažiavo tikėdamasis, kad viskas bus kaip anksčiau – paskaitos, kavinukės, koks nors meilės nuotykis, tačiau kažko trūko. Nesiskundė merginų dėmesiu, bet jautė keistą ilgesį. Kartais stabteldavo ties sesers kambario durimis, kai mergiotės susirinkdavo paplepėti, tikėdamasis ką nors sužinoti apie Aušrinę, deja... „Velniava, – nesuprato pats savęs. – Kitos ant kaklo kabinasi, bet manęs jos nedomina, šita domina, bet negaliu net pamatyti...“

Atėjo Kalėdos. Grįžusį namo, pasitiko baltas sodas ir baltas kiemas. Tarsi iš atvirukų, tarsi iš tolimų vaikystės prisiminimų išplaukė balta marška apsigaubusios eglės, apšerkšnijusias rankas į dangų tiesė senoji liepa. „Tebus ir mintys baltos, ir sapnai balti“, – ant paties gražiausio atviruko parašė Raigardas ir įmetė kaimynų pašto dėžutėn.

Po kelių dienų tėvas tarė:

– Nesiseka Daukšoms. Sūnus nuo rudens savanoriauja, vyriausioji ištekėjo ir išėjo iš namų, Daukšienė po operacijos, o dabar Aušrinė koją susilaužė. Važiuosiu rytoj į talką Vytui, primalsiva miltų daugiau, šienainio padėsiu privežti.

Raigardas visą vakarą prasibastė tarsi gerai išbartas šuo. Gal aplankyti? Tačiau kokius žodžius pasakyti po tokio nevykusio rugpjūčio? Gal kartu su tėvu važiuoti talkon? Tačiau išaušęs rytas atnešė mamai neatidėliotinų reikalų mieste ir vaikinas sėdo už automobilio vairo. Vakare tėvas, tarsi jausdamas, kad kažkam iš jo šeimos narių labai rūpi kaimynų gyvenimas, vis pasakojo apie Aušrinę. Tada Raigardas neiškentė, užsimetė ant pečių striukę, į nustebusį tėvų „kur tu?“ mestelėjo: „Pas draugus“ ir išsliūkino pro duris.

Gruodžio vakaras – ne rugpjūčio. Šėmoj žvaigždžių šviesoj rangosi Paukščių takas. Jei pasiektum dangų, galėtum riedėti per jį pakrypusiais Grįžulo ratais, tada negirgždėtų sniegas po kojomis ir nereikėtų jaudintis, kad nelaiku ims kiauksėti kaimynų šuo. Visa laimė, jis šiltoje būdoje sapnuoja šuniškus sapnus ir visai nenutuokia, kad prie vieno šviesaus lango sėlina svetimas šešėlis. Tik netrukus jis atšoka – ten, jaukiame kambaryje su vos ne per visas lubas nusvirusia eglės šaka, sėdi du uniformuoti vaikinai. Vienas jų – vyresnysis Aušrinės brolis, o tas kitas, deja, ne vietinis. Širdy tampa tuščia, nyku ir, nustelbę žvaigždes, ima grobikiškai vilioti kaimo žiburiai.

Pagirios buvo sunkios, o dienos – greitos. Dvylika naujametinių dūžių suskaičiavęs, baigėsi gruodis, spengiančiu šalčiu tvoras braškino sausis, pūgomis aplink langus šlaistėsi vasaris. Stengėsi negalvoti apie merginą, bet vis išgirsdavo ką nors naujo – tai koja blogai sugijo, tai plaučių uždegimas užklupo. Norėjosi, pasiutusiai norėjosi vėl prisėlinti prie jos lango žiburėlio, tačiau Raigardas suėmė save į rankas.

Šuoliais, su akis rėžiančia žaluma atlėkė birželis. Kvepianti pirmuoju šienu daržinė, vėsokų ežerėlio bangų šokis ir gimtieji namai. Tik akys vėl – kaimynų sodybon...

Niekieno nepastebėtas iš vakarų atsėlino piktas debesiūkštis. Staigus vėjo gūsis nušuoliavo viršūnėmis, išbaidė taikiai ant elektros laidų tupėjusias kregždes, pasišovė nukelti liepos kepurę. Žaibas ir griausmas pliūptelėjo kartu, nepalikdami laiko apmąstymams.

– Akvile, užsidaryk viršuje langus, aš iki tvarto nubėgsiu. Nebijok, ne pirma audra, ne paskutinė, išgyvensim, – priduria rengdamasis striukę ir mato, kad rengiasi ir sesuo. Ji aiškina:

– Aušrinė nubėgo laikraščių, o į beržus prie kelio dažnai trenkia.

– Lik namuos ir niekur nė žingsnio! – įsako griežtai.

Žaibas, lydimas griaustinio, šmėsčioja tai šen, tai ten, lietus negailestingai skalbia veidą. Pro sodą, gobdamasi plona skarele, skuba Aušrinė.

– Kur tu, nematai, kas darosi? – jis šūkteli pro vėją. – Bėgam prieklėtin!

Jie nespėja žengti nė žingsnio. Cypiantis trenksmas ir akinanti šviesa. Viskas taip greit, kad nelieka laiko nei baimei, nei realybei suvokti. Triokšt – senu girgždančiu balsu bedejuodama žemyn svyra senosios liepos šaka, pilna nespėjusių prasiskleisti žiedų ir nebūsiančio bičių dūzgimo. Abu galutinai atsipeikėja tik prieklėtyje. Raigardas nusimeta permirkusią striukę, pasiima šalia kabančią dar miltais kvepiančią tėvo vatinę ir užmeta ją ant savo ir ant Aušrinės pečių:

– Eikš, nebijok, sušildysiu.

– Nieko, čia tik vasaros lietus, – ji trypčioja ant prieklėčio grindų ir nedrąsiai kosteli. Labai jau pašėlusiai plaka dvi širdys... „Jeigu kilstelčiau plaukus ir dabar paliesčiau lūpas, įdomu, kuo viskas baigtųsi? – dar spėja pagalvoti Raigardas. – Nors dar bus tų progų...“ Ir lyg netyčia glusteli prie šlapių plaukų. Nei vienas, nei kitas nenori, kad baigtųsi lietus, o jis, kaip staiga prapliupęs, taip staiga ir nutolsta, pliaukšėdamas žaibų botagais jau anapus alksnyno.

– Maniau, kad spėsiu grįžt namo, o paskui labai išsigandau, – teisinasi Aušrinė.

– Pas mus galėjai užbėgti.

– Tai kad... – ji neranda pasiaiškinimo.

„Na va, berneli, ko gero, ir nebus kitos progos“, – šmėsteli mintis, o garsiai paklausia:

– Tau nešalta?

– Ne... Žinai, kai labai sirgau, gavau atviruką su palinkėjimu „Tebus ir mintys baltos, ir sapnai balti“. Kai būdavo liūdna, vis imdavau jį į rankas. Tai jis mane šildė, guodė, gydė. Ačiū tau. Tu atėjęs buvai, kai sirgau, brolis su draugu rado pėdas. Jie ir dabar iš manęs šaiposi, vis klausia, gal slaptas gerbėjas po langais dainuoja serenadas.

– Kiek žinau, nedainuoja...

– Tiek jau to...

– Tai gal dabar tebūna ir mintys, ir sapnai spalvoti?

– Ir pilni žaibų su perkūnijom?

– O kodėl gi ne, juk ir mes – iš anapus žaibo... – ir lyg netyčia, Raigardas linkteli artyn. Šlapi plaukai pakutena krūtinę, drėg­nos lūpos glusteli kažkur prie ausies, padvelkia švelniu jazminų aromatu. Jis nori apkabinti, priglausti, bet Aušrinė jau už kelių žingsnių. Netrukus lieknas siluetas šmėsteli tarp sodo obelų. „Gal ir gerai, kad mes abu – iš anapus žaibo“, – pagalvoja Raigardas, lydėdamas akimis tolstančią merginą.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt