20
Š, Lie
11 Nauji straipsniai

Gražinos Kalvaitienės nuotr., Kazlų Rūda

Nuotraukų konkursas
Nustatymai

Po gimtinės dangum

Stirnelė

Ankstų, dar rasotą ir rūkais apgaubtą rytą, kai pirmieji saulės spinduliai glostė medžių viršūnes, išėjau ieškoti fotokadrų.

Gražioje, rasos deimantais spindinčioje pievoje, kur lingavo baltos ramunės ir geltonavo vėd­rynai, pajutau įdėmų žvilgsnį. Tai buvo išsigandusios, bet kartu ir susidomėjusios stirnelės akys. Stovėjo ir žiūrėjo. Žvelgiau ir aš į tą mielą gyvūnėlį.

Užplūdo prisiminimai iš vaikystės, kai tėvelis parnešė iš pamiškės mažą, sužeista kojele, stirniuką. Tėtis dirbo kolūkyje veterinarijos sanitaru, tad perrišinėdavo žaizdeles. Mamytė su čiulptuku kas kelios valandos po mažą šlakelį girdė stirniuką karvutės pienu. Po keleto dienelių stirnelė striksėjo. Apgyvendino tėvelis ją šalia avelių gardo. Stirnytė susibičiuliavo su mažais ėriukais ir kas rytą išbėgdavo į ganyklą.

Taip ir augo vis didyn ir gražyn, kol vieną rudenio rytą prie avių prisiartino stirnų pulkelis. Ilgai jos uostinėjo mūsų mažą stirnelę, ilgai bučiavosi. Ir taip kiekvieną rytą... Meilutė (tokį vardą mes jai išrinkome) taip pat pradėjo vis dažniau žvilgčioti miško pusėn. Ir vieną ūkanotą rudenio rytą mūsų stirnelė pradingo. Tik rytais vis matydavom gražuolių stirnų pulkelį, iš kurio viena vis pribėgdavo prie avyčių ir vėl dingdavo rudenio rūkuose...

Gražina KALVAITIENĖ 
Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt