23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Atversti savojo krašto istorijos klodai

Tautodailininkas Algirdas Butkevičius ir jo drožinių galerija.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Biržietis Algirdas Butkevičius – savamokslis medžio drožėjas. Tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjo statusą turintis meistras savo drožtų dirbinių neskaičiuoja. Rūpintojėliai ir šventieji, garsių žmonių bareljefai ir įvairios dekoratyvinės skulptūrėlės – jų pilnos tautodailininko dirbtuvės. Stogastulpiai, didelės medžio skulptūros puošia Juodkrantę, Biržus, Likėnus. Tautinio pasididžiavimo jausmus žadina Baltijos keliui, tremtiniams skirti A. Butkevičiaus rankų palytėti ąžuolai. 

Nuo gipso gabalo iki medžio kamieno

Pirmąsias savo skulptūrėles A. Butkevičius išdrožė dar būdamas mokinys. Ir ne iš medžio pliauskos, o iš gipso gabalo. Vasarą Algirdas eidavo užsidirbti į Kirdonių gipso karjerą. Ten kraudavo gipso luitus. Užėjus lietui darbininkai slėpdavosi karjere susidariusiuose urvuose. O kad laikas neprailgtų, Algirdas imdavo gipso gabalą ir peiliuku jį drožinėdavo. Taip gimė pirmoji skulptūrėlė.

Drožinėjimą A. Butkevičius vėl prisiminė jau dirbdamas Pasvalio rajono Daglėnų aštuonmetėje mokykloje. Įsikūrus tokioje nuošalioje vietoje, nuo kurios iki Pasvalio – 1,5 valandos kelio autobusu, reikėjo kokios nors įdomesnės veiklos prasimanyti. Taip pamažu medyje ėmė ryškėti žmogaus veido bruožai, paukščio sparnai, rūpintojėlio galvą juosiantys erškėčių vainikai. Visą savo laisvą laiką tam paskyrė. Tad kai Panevėžio laikraštyje aptiko skelbimą, kviečiantį dalyvauti medžio drožinių parodoje, jau turėjo ką parodyti. Bene 10 dirbinių nuvežė. Jo kūriniai sulaukė įvertinimo, keletą net į respublikinę parodą komisija atrinko. O kitais – 1967 metais talentingą medžio drožėją priėmė į tuometinę Liaudies meno draugiją.

Vingiuotas tas gyvenimo kelias. Įveikęs vieną posūkį, niekada nežinai, kas laukia už kito jo vingio. Neakivaizdžiai baigęs filologijos ir žurnalistikos studijas ir 1971-aisiais pradėjęs dirbti „Biržiečių žodyje“, suprato, kad nebus kada drožti. „Rašymas tada buvo pirmoje vietoje“, – prisimena A. Butkevičius.

Drožinių galerijoje.

Medžio drožyba tapo šeimos tradicija

Vis dėlto medžio traukai atsispirti nepajėgė. Pakviestas į Juodkrantėje pradėtus rengti medžio drožėjų seminarus, Algirdas trejus metus viską atidėdavo į šalį ir, susirinkęs įrankius, ten važiuodavo. „Negalėjau praleisti progos pamatyti, kaip dirba tokie garsūs, pripažinti drožėjai kaip Ipolitas Užkurnis, Stanislovas Riauba, Vytautas Ulevičius, Antanas Česnulis, pasimokyti iš jų“, – šiandien sako Algirdas.

Seminarų dalyviai turėjo užduotį – sukurti Raganų kalno skulptūrų parką. Jį papuošė ir trys A. Butkevičiaus skulptūros: ragana žiežula, ilgakasė Sigutė ir velnio apkabintas katilas – raganos krėslas. Senokai Juodkrantėje besilankęs tautodailininkas nėra tikras, kad visos jos ten tebestovi. Mat 1979–1981 metais medines skulptūras tiesiog įkasdavo į žemę ir palikdavo. Dabar, kad drėgmė medžio negadintų, gręžiami metaliniai strypai, pag­rindas betonuojamas – tik tada medžio skulptūra tampa ilgaamžė.

Kunigaikštis Algirdas.

Šie seminarai buvo ne vien pomėgio atgaivinimas, profesio­nalumo pamokos. Viename iš jų kaltelį į rankas paėmė ir Algirdo sūnus Vaidotas (į šiuos seminarus buvo galima atvykti su šeima). Jo išdrožtą šuniuko skulptūrėlę labai mėgo vaikai. Dabar Vaidotas – tautodailininkas, didelių skulptūrų, koplytstulpių meistras.

Nors su sūnumi Algirdas nesivaržo ir didelių darbų retokai imasi, tačiau Biržų krašte galima aptikti nemažai stogastulpių, prie kurių lietėsi jo rankos. Tautodailininkas džiaugiasi 1989-aisiais Biržų rajono Užušilių kaime pastatytu maždaug 6 metrų stogastulpiu Sibiro tremtyje nukankintiems mokytojams. Atgimimo pradžioje tai buvo bene pirmoji tokia skulptūra visoje Lietuvoje. Drožėjas neslepia – tam reikėjo drąsos.

Tikėjimas laisva savojo krašto ateitimi įkvėpė ir Baltijos keliui skirtos skulptūros gimimą. Kartu su sūnumi jiedu ąžuolo kamieną per parą pavertė Rūpintojėliu ir pastatė prie Latvijos sienos.

Koplytstulpis tremtiniams Biržų geležinkelio stotyje.

Nuolat pasipildanti autorinių darbų galerija

Iš lėto, neskubėdamas A. Butkevičius rengiasi kasmetinei Biržuose rengiamai tautodailininkų parodai – po patirto infarkto, pakeistų 5 širdį maitinančių kraujagyslių jis tapo Neįgaliųjų draugijos nariu. Šįsyk Algirdas jai pateiks 5 koplytėles, kurias puoš Rūpintojėlio, Šv. Antano, Šv. Pet­ro, Šv. Florijono, Pietos skulptūros. A. Butkevičius yra surengęs ir keletą autorinių medžio drožinių parodų – su jo darbais galėjo susipažinti ne tik biržiečiai, bet ir gyvenantieji Rokiškyje, Kupiškyje, Pasvalyje. Tačiau pati gausiausia ir nuolat naujais kūriniais atsinaujinanti paroda įsikūrusi A. Butkevičiaus dirbtuvėse. Prieš 3 metus savo 75-mečio proga bičiuliams ir miesto gyventojams Algirdas buvo atvėręs savo dirbtuvių duris – norinčiuosius pakvietė pasižvalgyti po jų vidų, stambesnes skulptūras į kiemą „išleido pasivaikščioti“.

Šias dirbtuves, tapusias ne tik darbo, bet ir kūrinių ekspozicijos vieta, Algirdas įsigijo visai atsitiktinai. Iš šalia redakcijos, kurioje tuomet dirbo, stovėjusio pastato išsikėlė žmonės. Paliko jam raktus ir paprašė tuos namus pagloboti. Kai čia niekas taip ir neapsigyveno, buvo norima juos nugriauti. Pastatas miesto centre, arti namų, tad su namiškiais pasitaręs A. Butkevičius nusprendė jį nupirkti. Čia įkūrė savo dirbtuves, čia perkėlė ir drožinius. Taip ir atsirado nuosava galerija. Algirdas sako nė pats nežinąs, kiek jo darbų čia yra, tačiau turėtų būti apie tūkstantį. Trys kambariai nuo grindų iki lubų pilni medžio drožinių: rūpintojėlių, šventųjų, gyvūnų, siužetinių kūrinėlių, kaukių.

A. Butkevičiaus kūrinių kolekcijoje – ir nemažai žinomų žmonių bareljefų. Eugenijaus Matuzevičiaus atvaizdą jis išdrožinėjo žvelgdamas į grafiko Pet­ro Rauduvės linoraižinį, o Kristijono Donelaičio, Balio Sruogos portretus atkūrė pagal įvairias nuotraukas, grafikos darbus.

Didžioji dauguma smulkesnių kūrinių išdrožti iš liepos. Pasak tautodailininko, kita mediena tokiems darbams nelabai tinka. Štai, pavyzdžiui, iš juodalksnio drožtas skulptūrėles, bareljefus, kitus kūrinius labai greitai užpuola kinivarpos – jie neilgaamžiai. O štai lauko skulptūroms, stogastulpiams geriausiai tinka ąžuolas. Pasak A. Butkevičiaus, stipriausiu medžiu vadinamą ąžuolą drožti iš tikrųjų ne taip ir sunku. Įvairios skulptūros dažniausiai kuriamos iš ką tik nupjauto medžio. O žalia ąžuolo mediena nėra kieta. Elektrinis pjūklas, aštrus kirvis – šiais įrankiais įgudęs drožėjas visai nesunkiai suformuoja pirminę skulptūros viziją. Visai kas kita, jeigu prireikia dirbti su 5–6 metus džiovinta ąžuolo mediena. Nė kiek ne lengviau drožti skulptūras ir iš uosio – jo mediena taip pat labai kieta, tačiau iš kitų išsiskiria rievių grožiu.


Apybraižose – neskaityti istorijos puslapiai

A. Butkevičius sako, kad žmogus panašus į paukštį, turintį du sparnus. „Vienas mano sparnas – drožyba, kitas – poezija ir tekstų apie kultūrą rašymas. Jie abu man suteikia pusiausvyrą. Nors, – tarsteli kiek pamąstęs: – kartais vienas kitam ir trukdo. Jeigu ne drožyba, kiek knygų būčiau parašęs...“ Tačiau čia pat sau paprieštarauja: „O gal ir gerai. Kas tas knygas beskaitytų. Tokia galybė jų dabar prileista.“

Nuo mokyklos laikų eiliuojantis vyriškis neslepia – jam artimesnė tradicinė eilėdara, rimą, ritmą išlaikantys ketureiliai. „Senoviškesnių“ eilėraščių ilgisi ir vyresnės kartos žmonės, todėl mielai skaito ir šiandien laikraščių puslapiuose pasirodančias Algirdo eiles. Apie keturias dešimtis poezijos kūrinėlių A. Butkevičius sudėjo į 60-mečio proga išleistą knygelę „Metų laiptai“. Beje, tai ne vien poezijos tomelis. Eiles jame paįvairina medžio drožinių nuotraukos. Tai tarsi savotiška kūrybinė ataskaita jo talento gerbėjams.

A. Butkevičius turi ir kitą istorijai, Biržų krašto paveldui svarbų užsiėmimą – renka medžiagą apie daug šiam kraštui nusipelniusius žmones. Kraštotyrininkas jau yra parašęs daugiau kaip 100 apybraižų, interviu. Šie rašiniai jam yra pelnę Antano Macijausko premiją. Kurti šiuos tekstus, juos papildyti dokumentiniais faktais labai padeda pastaraisiais metais atsivėręs informacinis klodas – portalas www.epaveldas.lt. Elektroninėje erdvėje dabar galima rasti prieš 100 ir daugiau metų išleistų laikraščių, žurnalų, o juose aptikti daug įdomios informacijos, kuria Algirdas vis dar papildo ir savąsias apybraižas. Jas sudėjus į vieną knygą, pasakojimus iliustravus iš senų laikų išsaugotomis nuotraukomis, Algirdo manymu, susidarytų vertinga apie 500 puslapių knyga. Jaunimui, būsimoms kartoms ji galėtų tapti puikiu istorijos, savo krašto pažinimo ved­liu. Tai būtų graži dovana ir savo krašto kultūra besidomintiems biržiečiams. Tačiau tokios knygos leidybai reikia dosnių mecenatų. A. Butkevičius šį savo darbą buvo nunešęs į savivaldybę, bet, jokio sprendimo taip ir neišgirdęs, kelis mėnesius ten pagulėjusius rankraščius parsinešė namo.

Apmaudu, kad tautos paveldas, jo išsaugojimas rūpi tik pavieniams krašto praeičiai neabejingiems žmonėms. Bet vis dėlto gera, kad tokių šviesuolių esama...

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės ir A. Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt