11
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Tautos paveldas – iš močiučių skrynių

Ukmergiškė tautodailininkė Daiva Malinauskienė – dažna įvairių rankdarbių parodų dalyvė.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Siuvinėjimas – didžiausia ukmergiškės tautodailininkės Daivos Malinauskienės gyvenimo aistra. Moters rankos atgaivina iš močiučių skrynių iškeltus primirštus tradicinius raštus, spalvų dermes, o kartu – ir pasididžiavimą savo krašto tautos paveldu, jo autentiškumu. Nė dienos be adatos nepraleidžiančios moters darbeliai džiugina ne tik saviškius, bet ir kitų rajonų žmones. Daivos darbai buvo eksponuoti ir šiemet Kupiškyje surengtoje Panevėžio regiono tautodailininkų parodoje-konkurse „Aukso vainikas“.

Prigimtinė trauka dailiesiems amatams

Dauguma turime vienokį ar kitokį gyvenimą praskaidrinantį pomėgį. Skirtingai jie ateina į mūsų gyvenimus, skirtingą vietą juose „išsikovoja“. D. Malinauskienė šypsosi: polinkis į dailiuosius amatus – jos genuose. „Močiutė buvo puiki audėja, mama labai mėgo siuvinėti, tėtis kalviavo“, – pasakoja moteris. Vis dėlto pati adatos, spalvotų siūlų ėmėsi ne kurio nors šeimos nario paraginta, o leisdama dienas sanatorijose. Nuo 6-erių reumatoidiniu artritu susirgusią Daivą tėvai po du sykius per metus veždavo į Druskininkuose įsikūrusią „Saulutės“ sanatoriją. O ten vaikai buvo kviečiami į įvairius būrelius. „Ten ir išmokau rankdarbių. Patys pirmieji darbeliai – burbuliukai iš siūlų, – prisimena Daiva. – Paskui pradėjau megzti, nerti. Bene 10 metų kasmet į tuos būrelius sugrįždavau.“ Taigi mokykla buvo tikrai gera. Juolab mokinei, turinčiai prigimtinę trauką dailiesiems amatams.

Išbandžiusi pačius įvairiausius rankdarbius, Daiva suprato, kad smagiausia jai – siuvinėti. Netrukus šis pomėgis tapo kasdieniu įpročiu. Įgūdžius dar labiau patobulino įstojusi į Ukmergės rajono neįgaliųjų draugiją. Draugijos pirmininkės Zitos Kviklienės paskatinta čia surengė ir pirmąją autorinę savo darbų parodą. Daugiau kaip dešimtyje kryželiu siuvinėtų paveikslų žydėjo gėlės, jūros bangose nardė delfinai, po laukus laigė arkliukas, lingavo gimtojo kaimo šulinio svirtis. Į parodos pristatymą pakviestas Ukmergės tautodailininkų draugijos pirmininkas Rimas Zinkevičius iškart įžvelgė jaunos moters talentą ir pasiūlė jai stoti į Tautodailininkų sąjungą, pats parašė rekomendaciją. Taip 2008-aisiais D. Malinauskienė buvo priimta į tautos paveldą puoselėjančių kūrėjų būrį. Moteriai plačiau atsivėrė tautodailininkų rengiamų parodų durys – savo siuvinėtais darbeliais ji ėmė džiuginti ne vien Ukmergės, bet ir Panevėžio, kitų miestų dailiuosius amatus vertinančių žmonių širdis.

Šiemet pirmą kartą Daivos siuvinėti darbeliai buvo eksponuoti Kupiškio etnografijos muziejuje surengtoje Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos tautodailininkų parodoje-konkurse „Aukso vainikas – 2017“. Moteris neslepia: jei ne R. Zinkevičiaus – kryždirbių karaliaus, dukart „Aukso vainiko“ laureato, padrąsinimas, pati kažin ar būtų susiruošusi savo siuvinėtus darbelius šiam konkursui pateikti. O dabar džiaugiasi – visos penkios jos siuvinėtos staltiesėlės su kampučiuose išraitytais dekoratyviniais elementais, peltakiuotais pakraščiais, dailiai apnertos, praėjo atranką ne tik Ukmergėje, bet ir Kupiškyje, visos buvo pristatytos konkurse. Beje, jos staltiesėlės buvo vieninteliai šios tautodailės krypties dirbiniai „Aukso vainiko“ ekspozicijoje.

Neseniai D. Malinauskienė Antano Smetonos gimtinėje, buvusioje Užulėnio pradžios mokykloje, surengė antrąją autorinę savo darbų parodą. Joje puikavosi per porą dešimčių staltiesių, takelių, siuvinėtų užvalkalėlių pagalvėms.

Daivos Malinauskienės siuvinėtos staltiesėlės.

Naujam gyvenimui atgaivinti raštai

Pastaruoju metu moters rankdarbiuose vis dažniau atgimsta senoviniai motyvai. Kurį laiką Daiva dar persipiešdavo raštus iš močiutės austų lovatiesių, mamos siuvinėtų staltiesių. O šiems klodams išsekus pradėjo kalbinti kaimynes.

Ukmergės pakraštyje, šalia miško gyvenanti D. Malinauskienė pasakoja, kad jų gatvėje visi kaimynai – iš Anykščių apylinkių kaimų suvažiavę žmonės. Ir amžius jų jau garbus – Daivai ne į tėvus, o į senelius daugelis tiktų. Pas tas močiutes užsukusi ji greitai suranda bendrą kalbą. Ne viena senolė, sužinojusi apie moters pomėgį, savo jaunas dienas prisimena, iš skrynių tai austą lovatiesę ar raštuotą lininį rankšluostį ištraukia, tai siuvinėtą staltiesę, peltakiuotą pagalvės užvalkalėlį prieš akis patiesia. Daivai – tai didžiulis lobis, įkvėpimo šaltinis. Juk net seniausiose knygose ne kiekvieną raštą rasi, spalvų dermės pasimokysi.

„Iš vienos močiutės esu gavusi dovanų senovinių šilkinių siūlų, – šypsosi moteris. – Tik labai ypatingiems siuvinėjimams juos naudoju, mažas servetėles papuošiu.“

O kai senovišką raštą ant savo dirbinių perkelia, Daiva būtinai darsyk tų močiučių pasiklausia: „Ar gerai išsiuvinėjau? Ar atitaikiau? Ar panašu į jūsiškį?“ Moteris sako priekaištų niekada nesulaukusi. Atvirkščiai – senolės džiaugiasi, kad atsirado žmogus, kuriam įdomūs tradiciniai amatai, kuris juos naujam gyvenimui atgaivina. Pro siuvinėtus dirbinius Daiva nepraeina ir į kokį nors kraštotyros muziejų užsukusi.

„Žaliojo laumžirgio“ plenere išsiuvinėta nosinaitė.

„Žaliojo laumžirgio“ susibūrimai

Vasaromis D. Malinauskienė stengiasi nepraleisti Molėtų rajone, Alantos dvare, rengiamų siuvinėjimo plenerų „Žaliasis laumžirgis“. Siuvinėtojos į jį suvažiuoja iš visos Lietuvos. Šiemet net iš Briuselio ir Londono buvo atvykusios. Tokia stipri šio pomėgio trauka, kad ir iš gimtinės išvykusios moterys lietuviškų raštų dygsnelių pasiilgsta. Juolab kad plenere tikrai yra iš ko šio meno pasimokyti. Daiva pasakoja iš Alantos namo visada pakylėta grįžtanti. Užtenka pamatyti, kaip siuvinėja sertifikuotos tautos paveldo gaminių kūrėjos Janina Čekelienė ir Ramutė Žiagūnienė, kad ir pačiai norėtųsi tobulėti. Daiva neslepia – ir ji ketinanti siekti sertifikuotos kūrėjos vardo, tačiau tam savo dirbinių kolekciją dar reikia gerokai papildyti, naujų parodų surengti. Lietuvoje yra tik 13 sertifikuotų siuvinėtojų. Norint papildyti jų gretas, reikia gerokai pasistengti.

Siekiant užsibrėžto tikslo, „Žaliojo laumžirgio“ plenerai – labai naudinga patirtis. Moteris pasakoja, kad kasmet vykstantys plenerai turi savo temas. Šiemetinis buvo skirtas nosinaičių puošybai, prieš porą metų prijuostes siuvinėjo, pernai – skareles. Moterys pačios pasirenka, kaip dirbinį papuošti: viena savo inicialus išraito, kita – kokį nors ornamentą išsiuvinėja, trečia – gėlyčių žiedais padailina. Bene labiausiai Daivai patinka lauko žolynai: rugiagėlės, aguonos, siūruojantys javai. Šių augalėlių pilnos jos staltiesės, takeliai, servetėlės. Kuklūs žiedeliai visur tinka, sielą sušildo.

Kiti metai – jubiliejiniai, minėsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-metį. „Žaliojo laumžirgio“ plenero dalyvės nutarė: siuvinės takelius, simboliškai atspindinčius kelią į šią garbingą sukaktį.

Rugiagėlės, kuklūs laukų žolynai – mėgstamiausi tautodailininkės siuvinėjimo motyvai.

Lietuviški raštai – ir Anglijos kalėdinėje mugėje

Didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms, Daiva pradeda ruoštis gerokai anksčiau nei šventine atributika savo vit­rinas papuošia didieji prekybos centrai. Dar rugpjūčio pabaigoje moteris nusiperka lėktuvo bilietą į Angliją ir pradeda megzti, nerti, siūti, siuvinėti. „Jau bene vienuoliktą kartą šiemet skrisiu į Vorčesteryje vykstančią kalėdinę mugę, – pasakoja D. Malinauskienė. – Ukmergės rajono savivaldybė draugauja su Vorčesterio miestu, keičiasi delegacijomis. Vienais metais mūsiškių delegacijoje reikėjo tautodailininko. Neįgaliųjų draugija rekomendavo mane. Jau tąsyk vykau su savo rankdarbiais. Susipažinau su maloniais pensinio amžiaus žmonėmis, kurie priėmė mane į savo šeimą. Užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šiol.“

Vorčesterio kalėdinei mugei skirtų Daivos dirbinių kasmet vis daugėja. Į pirmąsias muges jų pasiimdavo tiek, kad lagamino svoris nebūtų didesnis nei 10 kg. Po kelių metų tautodailininkės bagažas pasunkėjo iki 15 kg, o paskutiniaisiais metais – ir visi 20 kg jau susidaro. Moteris prikuria mielų kalėdinių suvenyrų: lininis audeklas virsta minkštais elniukų, Senio besmegenio, Kalėdų senelio veidukais ar figūrėlėmis. Daivos palapinėje pūpso ne vien kalėdinėms dovanoms sudėti skirtos dekoratyvinės, bet ir lietuviškais ornamentais margintos šiltos vilnonės kojinės, pirštinės. Moteris džiaugiasi turinti nemažai pastovių pirkėjų, kurie kasmet ją mugėje susiranda, kokį nors naują gaminį įsigyja.

Ši mugė – bene vienintelė, kurioje D. Malinauskienė parduoda savo siuvinėtus rankdarbius. Visi kiti, tradiciniais raštais siuvinėtieji, skirti parodose žmonėms džiuginti, tautinio paveldo lobius priminti, juos puoselėti paraginti.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt