27
P, Bal
11 Nauji straipsniai

Duodantys delnai niekada nebūna tušti...

Tautodailininkė Rita Mockeliūnienė gyvena mamos įskiepytu principu: „Ką atidavei – tai tavo, ką gavai – pasiskolinai.“

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Tautodailininkė, meno kūrėja, poetė, fotografė... Tiek talentų užtektų keliems žmonėms, o visus juos savyje glaudžia trapi, subtili, romantiška Naudžiuose, Šakių rajone, gyvenanti Rita Mockeliūnienė.

Kūrybiškumas – svarbiausia Jūsų asmenybės spalva. Jį paveldėjote ar pati išsiugdėte?

Manau, kad neužtenka vien tik gimstant gauti kūrybinių gebėjimų kraitį. Žmogaus asmenybę formuoja ir socialinė aplinka, ir perskaitytos knygos, ir tautinis paveldas, ir šeimos tradicijos...

Esame žemės vaikai, tad kūrybiškumą būtų galima palyginti su sėkla. Ją nešiojiesi iki pareikalavimo. Ji nulemia derlių. Šventraštyje minima, kad geron žemėn kritusi sėkla išaugs ir gal net šimteriopą derlių duos. Žinoma, labai svarbu, kokion dirvon guls, kiek saulės sulauks. Pasėtą sėklą puoselėti turėsi. Triūso ir pastangų prireiks. Kliūtims pasitaikius daigas gal labiau išvargs.

Gal ilgiau kapanosis iš po sunkaus grumsto. Bet vis tiek pakils. Užtat kaip kiaulpienė, nederlingoj žemėj užaugus, stipriu vaistu paliks. Kur kas didesniu, nei anas, purioj dirvoj tarpęs...

Matydavau mamytės rankomis išsiuvinėtus patalynės užvilkimus. Girdėdavau skambant liaudies dainas: prie stalo, šienapjūtės darbuose, galusodėj į pienių pievą sukritus ar sūpuoklėse, naktibaldoms kvapų debesį plukdant. Vaikščiodavau po sodą, gėlių ir paukščių pilną, įpratau kapstytis gėlių darželiuose. Lenkiuosi savo tėvams ir dėkoju jiems už neužgniaužtą mano norą matyti pasaulį savaip. Lig šiolei kaip didžiausią brangenybę saugau patį pirmąjį nėrimo kabliuką, kurį tėvelis meistriškai nudildžiavo iš storos aliuminio vielos. Ir ne vien už nėrimo pamokas jaučiu dėkingumą mamytei, o ypač už jos taip mėgstamą ir mane nuo kūdikystės lydėjusią baltą spalvą (juk iš jos gimsta visos kitos). Už galimybę ir sąlygas kurti, už paskatinimą ir supratimą, kad namai ne vien duona, o ir širdies nėriniuotais žiedais kvepia, dėkoju savo vyrui Beniui ir patiems artimiausiems.

Kūrybiškumas mezgasi iš vidinių būtinybių. Iš įsižiūrėjimo ir vaizduotės. Iš ilgesio. Šviesai, taurumui. Viskas, ką aplinkui regi, žadina kūrybą ir skatina ją. Maitina širdies regėjimą. Tereikia tik pasistengti užčiuopti grožio slėpinį. Esu įsitikinusi, kad mums įduotas pažinimo raktas, belieka tik išdrįsti aptikti ir atrakinti savąsias ieškojimų duris. O paskui – dalytis tuo, ką turi. Nuoširdžiai. Su meile. Ir tada tikrai aplankys pajautimas, kad duodantys delnai niekada nebūna tušti...

Ritos Mockeliūnienės nėriniai.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado tautodailė? Kas į ją atvedė, palydėjo?

Viena įdomiausių knygų mūsų namuose buvo 1959 m. leidimo gausiai iliustruotas, didelio formato albumas – O. Klikūnaitės „Rankdarbiai“. Nerti pradėjau būdama gal kokių penkerių metukų. Rankdarbių pradžiamokslį išėjau pas mamą, kuri nėrė, mezgė, pilnuoju siuvinėjimu šilkais puošdavo takelius ir servetėles. Pirmasis mano darbelis – apnerti nosinaitės kraštai. Tuo pačiu tėvelio pagamintu kabliuku. Vėliau būta visko: pirštinaičių, kojinių, pagalvėlių, įvairių smulkmenų, skarų, siuvinėtų paveikslų, peltakiuotų ir nertų staltiesių, riešinių, paltų...

Tautodailininkų sąjunga į savo gretas ne kiekvieną priima. Kaip Jūs tapote jos nare?

Surengti pirmąją mano darbų parodą pakvietė Zanavykų krašto muziejus. Prisimenu, paskambino jo darbuotoja ir sako: „Muziejaus lankytoja išsitarė, kad pažįsta auksarankę moterį. Pasiteiravome jūsų pavardės ir šiandien skambiname, norėdami paprašyti, kad leistumėte mums pas jus atvykti pasižiūrėti rankdarbių.“ Labai kuklindamasi, atsargiai sutikau su prašymu – galbūt kada nors... Muziejininkės būta atkak­lios, tad jau tą pačią dieną sulaukiau viešnios. Mano pasiteisinimus, kad kuriu tik savo namams, ji sugėdino, sakydama, kad nuodėmė nesidalyti grožiu. O, rodės, stengiausi gyventi mamos įskiepytu principu „Ką atidavei – tai tavo, ką gavai – pasiskolinai“... Todėl palengva suderėjom...

Pirmoji paroda įvyko 1999 m., joje sutilpo 124 eksponatai. Tos popietės jaudulį ir baimę jaučiu lig šiol. Parodos atidaryme dalyvavusi rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialistė etnografijai pakvietė mane į rajono tautodailininkų draugijos susirinkimą. Taip įsiliejau į Šakių tautodailininkų sąjungą „Dailius“, kuriai ligi šiol vadovauja talentingas menininkas Vidas Cikana. Jo paraginta, pritarus Kauno tautodailininkų sąjungos pirmininkui Valentinui Jazerskui, 2002 m. tapau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare.

Mokausi nustoti manyti, kad mano pomėgiai įdomūs tik pačiai. Jei užsiėmimas suteikia palaimos man, galbūt ir kitam jis gali būti džiugesio priežastis... Tada nevalia būtų savu džiaugsmu nepasidalyti. Tai kodėl gi jo nepadovanojus, neatvėrus... Gal kas ims ir nusišypsos, gal kam akimirką sunkumai prisimirš, atlėgs gal kam, o gal kas ir susivilios... Dalytis visada labai gera. Ir vaikus, anūkus taip mokau. Negailėti šilto žodžio, šviesios emocijos neužrakinti. Nereikia bijoti pasirodyti esant kitokiam. Būti savimi. Tiesiog gyventi čia. Dabar. Šioje akimirkoje. Su dėkingumu ir meile. Tai, kas man atrodo gražu, nesuturiu savyje. Grožis juk švytėjimą akims dovanoja. Priverčia atsidūsėti, akimirkai stabtelti, suklusti. Kasdienybę nuspalvina.

Tekstilė – viena iš taikomosios dekoratyvinės tautodailės sričių, turinti daug skirtingų raiškų. Kaip ji skleidžiasi Jūsų kūryboje?

Esu surengusi daugiau kaip 20 personalinių tekstilės darbų ir fotografijų parodų gimtajame rajone ir šalyje („Paveikslai, pagalvėlės ir Paukščių takas“, „Rudens šilkinis siluetas“, „Tenai, užu balto šešėlio“ ir kt.). Dalyvauta bend­rose parodose, Amatų dienose, Margučių margintojų respublikinėse šventėse, menininkų kūrybinėse stovyklose ir pleneruose (vienas iš jų – tarptautinis pleneras „Zyplių žiogai“ 2004, 2005, 2007, 2008, 2009 m.), parodose užsienyje (Vokietijoje, Bulgarijoje), respublikinėse parodose (Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Utenoje, kt.).

Esu išbandžiusi daugybę rankdarbių rūšių: siuvinėjimą, nėrimą, mezgimą, pynimą, tapymą ant šilko, vilnos vėlimą, gobelenų audimą. Labiausiai įsimylėjau netradicinį, airišką nėrimą. Pastarųjų metų parodose jis ir dominuoja. Šiuo būdu buvo sukurta drabužių kolekcija, demonstruota jubiliejinėje tekstilės darbų parodoje „Po balta vidudienio saule“ Zyplių dvaro rūmuose, taip pat šiųmetėje tekstilės darbų parodoje „It šilko suk­nia gėlėta švelnumas dienos“.

Pamenu, kai į rankas paėmiau Jūsų knygą „Po balta vidudienio saule“, apėmė jausmas, kad iki tol niekada nebuvau laikiusi tokio tikro poezijos tomelio. Šilto, jaukaus, jautraus. Esate išleidus jau tris knygas. Kokią vietą Jūsų pasaulyje užima poezija? Kaip gimsta tokios įžvalgios metaforos, taiklūs pastebėjimai, jautrūs atodūsiai?

Neįmanoma atsakyti, kas mano gyvenime svarbiau: rankdarbiai ar poezija. Viskam reikia švarių minčių. Prislėgta nei nunersi, nei parašysi. Liūdesys turi sutaurėti, kad galėtum imtis kūrybos. Įdėsi šviesą, šviesa ir maitinsies... Man tai šitaip... Visos meno rūšys skaidrina sielą. O tam, kad būtų ištartas žodis, pirmiausiai turi būti tyla. Prieš tai. Ir po to. Tada gyvenimas įgyja gyvybę ir gylį. Siela sparnus išskleidžia. Vadinasi, tereikia tik stabtelti. Atsigręžti. Žavėtis. Priimti kūrybinius impulsus. Kad žinotumėt, kokia palaima pagauna, kai mūsų sodyboje samanotas šakas, žiedų svorio ir didumo neatlaikančias, lig pačių pažemių nulenkia gulbinai. Kai matai, koks tirštas rūkas virš senosios kūdros uždangą leidžia. Kai prisimeni – dar aną vasarą su pirmgime anūkėle ant žolės suklaupusios pakalnučių kvapus gurkšnojom, o šiandien jaunėlė jau pati viena krūminio bijūno žydėjimo siekia...

Dar vienas išskirtinis Jūsų gebėjimas – fotografavimas. Kaip Jums pavyksta užfiksuoti akimirkos virpesį?

Fotografuoju labai seniai. Keliaudama, anūkių klegesio klausydama, liepžiedžius rinkdama, skalbinius džiaustydama ar parduotuvėje dairydamasi... Fotoaparatas visuomet su manimi. Nuotrauka sukuria prisiminimų spalvas ir atspalvius. Atgaivina šviesą.

Šviežios pradalgės kvapas. Mama bityne. Mažųjų šokis su proseneliais lietaus balose. Verandoje ant stalo kviečių stiebai, vyro parnešti. Dailės studijoje dažuoti teptukų šereliai. Skraidantys riešutmedžio žiedai. Pūga už automobilio lango. Pripėduotas priebutis. Putinai, į ražienas sukritę... Kasdien vis kas nors kita. Vis nauja. Nesuplanuota. Be jokių taisyklių. Kartais vyras kur nors važiuojant net automobilį sustabdo, jei girdi – aikčioju iš nuostabos. Tai labai panašu į laiškus. Aplankė mintis, užrašei. Šitaip gimsta metraščiai. Gamtos, veiklos, šeimos, kolektyvų, įspūdžių. Suarchyvuoju, sudėlioju į segtuvus. Ir – elektroninėn atmintin. Tačiau užvis labiausiai mėgstu „gyvas“ nuotraukas. Todėl svarbiausias patirtis ir akimirkas vis dar spausdinu popieriuje...

Neseniai Jūsų darbai įvertinti suteikiant meno kūrėjos statusą. Tačiau Jūsų kūryboje neįmanoma įžvelgti nė menkiausios užuominos apie negalią. Ar ji netrukdo kūrybiškumui?

Kai turi troškimų, laikas tampa pilnesnis. Išmoksti jį, kaip duoną, suraikyti. Išdalinti. Dar ir trupinius surenki. Išmoksti branginti akimirkas. Jei laikas turėtų galios grįžti, jis neatpažintų tavęs tokios pačios. Daugybė dalykų, kurių jaunystėje neturėjai, supa tave dabar. Ir atvirkščiai. Džiaugsme išmokai suvokti gyvenimo trapumą. Laikinumą. Skausmas užgrūdino. Smulkmenos jau neerzina. Reikšmingus dalykus ne žiūrėdama, o užmerktomis akimis atpažįsti. Nebijodama likti savimi. Nesibodėdama sulaukti meto, kai už svajones brangesni taps prisiminimai... Kuo piktesnis vėjas, sako, tuo medžiai stipresni. Nereikia baimintis trikdžių. Šešėlių. Jie juk tik paryškina detales. Jie – tik dalis išgyvenimų. Tikrų. Nesterilių. Rankos nebūtinai turi išduoti, kokius darbus nuveikusios. Širdis turi tai liudyti. Ir jeigu akys šypsosi, po lietaus išvydusios vaivorykštę virš ąžuolo, tavo rankomis sodinto ir jau seniai giles į gimtą kiemą beriančio, laimini šią akimirką, jos šviesą prie širdies glaudi, pasižadėdama dalintis...

Žavi ypatingas Jūsų gebėjimas dalytis viskuo, ką turite – meile, šiluma, ramybe. Tikriausiai žinote kažkokią paslaptį, kaip šiuos jausmus užsiauginti savo širdyje, kaip atiduoti juos kitiems. Kalėdoms artėjant visi taip ilgimės gerumo...

Manyčiau, esu optimistė. Visi juk matome tuos pačius dalykus, bet įsižiūrime į juos labai skirtingai. Ilgai ir atidžiai, o svarbiausia – su meile – ką nors stebint visuomet atrasi stebuklingų detalių. Šildo smulkmenos. Lieka psichologinis mainų pėdsakas. Šilumos tiltas. O kaip gera dalintis. Tuomet nejučiom tiesi kelią į pilnatvę... Ramybė ir laimė nėra gaunamos kartą ir visiems amžiams. Šios gyvenimo dovanos yra be paliovos atkuriamos ir atsiskleidžia laike. Be kaitos nebūtų augimo. Kiekviena meilė eik­vojama auga. Mus praturtina... Argi tai ne stebuklas?

Mano tėvų, kurie drauge nugyveno jau 57-erius metus, namuose lig šiol Kalėdų eglė ir kambaryje, ir kieme puošiama Kūčių vakarą. Po balta staltiese padedama šieno garbanėlė. Ant stalo patiekiama dvylika valgių. Mama verda skaniausius pasaulyje miltinius blynelius. Silkė su svogūnais ir sėmenų aliejumi. Silkė su cinamonu. Pupelių salotos. Pagal anytos receptą – rauginti kopūstai, užplikyti kepintais svogūnais... Užustalėn – švarūs, pasidaliję, atleidę, vienišus aplankę, o gal ir pasikvietę draugėn... Kalėdaitis iš tėčio rankų...

Visa tai persikėlė ir į mūsų, paskui ir į dukros namus. Tik eglutę jau kuris laikas pasipuošiam pirmąją advento dieną. Norisi ilgėliau pasidžiaugti laukimo stebuklu. Prieš 30 metų mano sukurtas advento kalendorius – pasiūtas, apnertas, išsiuvinėtas, ilgai džiuginęs dukrą Eveliną, dabar persikraustė į vaikų namus. Dabar jau jų dukrytėms po kokį mažmožį kasdien padovanoja nykštukai... O gyvena jie mūsų namuose. Ant samanų palangės mažučiuose nameliuose...

Dukra su savo mažosiomis minko, kepa, glazūruoja visokiausias eglutes, mėnuliukus. Paskui juos sudeda į maišelius, kaspinėliais perriša ir dovanoja mums. Būna gražu ligi graudulio. Kai žinai, kokios bendrystės būta toje ruošoje, kiek meilės įdėta, kiek gražaus pagalvojimo apie kitą... Pritariu Leonardo da Vinči minčiai, kad „didžiausią vertę turi tai, kas neturi vertės“.

Jau arti saulėgrįža... Tegul kiek­vieno mūsų namuose stabteli Kalėdos, nešinos šviesa ir viltimi. Dar – tikėjimu, kuris ir stiprybės suteikia, ir stebuklus tveria.

Ačiū Jums už tokį šiltą, šviesų ir nuoširdų pokalbį.

Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt