24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Aukštaitiškasis Pirosmanis

Genovaitė Adiklienė su savo sielos bičiulėmis neįgaliomis dailininkėmis (iš kairės): Vaidilute Juškiene, Danute Bileišiene, Birute Valiukiene.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Utenos kraštotyros muziejuje surengta jubiliejinė tautodailininkės Genovaitės Adiklienės kūrybos paroda gražiai papildė tautos paveldo aruodą. Į jį savamokslė meno kūrėja suguldė kelias dešimtis primityviajai dailei priskiriamų paveikslų, krašto archaiškas tradicijas menančių molio dirbinių – keraminių žaislų, švilpynių. Daugiau kaip dvi dešimtis autorinių parodų surengusios, dvigubai tiek įvairių tautodailininkų ekspozicijų savo darbais paįvairinusios menininkės kūryba pakylėja virš kasdienybės, žavi paprastumu ir nuoširdumu.

 

Genovaitė Adiklienė jubiliejinėje parodoje. 

Paroda pradėjo Tautinio kostiumo metus

Į Utenos kraštotyros muziejų daugybę menui neabejingų žmonių, garbių svečių sukvietusi 70-metį mininčios tautodailininkės G. Adiklienės kūrybos paroda tapo jaukiu ir šiltu krašto tradicijų, jo papročių puoselėjimo renginiu. Tokį įspūdį papildė tautiniais drabužiais vilkinčios moterys. Parodą pristačiusios Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Zitos Mackevičienės, vilkėjusios autentiškais aukštaitiškais tautiniais drabužiais, pavyzdžiu pasekė ir Utenos „Bočių“ narės, šiai progai tautinius drabužius pasisiūdino ir parodos autorė G. Adiklienė. Taigi šioje parodoje Utena ne tik pagerbė gabią savo krašto tautodailininkę, bet ir gražiai pradėjo Tautinio kostiumo metus.

Jubiliejinė paroda Utenos rajono neįgaliųjų draugijos narei G. Adiklienei – labai svarbus įvykis. Jai tautodailininkė rengėsi itin kruopščiai. Iš pradžių šia proga ketino pristatyti naujausius savo paveikslus, tačiau vėliau apsigalvojo – jubiliejinėje parodoje žiūrovų širdis džiugino brandžiausi jos darbai.

Utenos kraštotyros muziejuje pristatytą jubiliejinę tapybos ekspoziciją papildė ir pirmoji Genovaitės molinukų paroda „Molio pradžiamokslis“.

 

G. Adiklienė. „Grįžtame iš Kaziuko turgaus“. 

Pirmoji paroda – dar besimokant mokykloje

G. Adiklienė sako piešianti visą savo gyvenimą. Pasak jos, visi į mokyklą eiti pradėję vaikai to mokomi. Taip prasidėjo ir jos pažintis su daile. Moteris prisipažįsta niekada nemaniusi, kad piešia geriau nei kiti, todėl labai nustebo mokykloje išvydusi savo piešinių parodėlę.

Pedagogai jau tada įžvelgė mergaitės gabumus menui. Sklaidant 2015 m. išleistą Genovaitės ir Kazimiero Adiklių kūrybą pristatantį albumą, negalima nepastebėti ir pirmojo 12-metės mergaitės tapybos darbelio. Jos gabumai jau tada buvo akivaizdūs.

Tiesa, tokiam savo talento pripažinimui Genovaitė daug dėmesio neskyrė, šių gebėjimų nei puoselėjo, nei tobulino ir savo gyvenimą susiejo ne su menu, o su vaikų ugdymu – pasirinko ikimokyklinių įstaigų pedagogės specialybę. Vis dėlto metams bėgant likimas ją privertė prisiminti užslėptą talentą. 47-erius metus G. Adiklienė mokė mažuosius įvairių gyvenimo pažinimo paslapčių. Tarp jų – ir meno. „Nebuvo nė dienos, kad rankose nelaikyčiau teptuko, – šypsosi Genovaitė. – Mokiau vaikus ir žmogutį, ir kačiuką ar šuniuką, ir namus ar gėlytę nupiešti. Ko gero, dėl to kai pati ėmiausi tapybos, pasirinkau būtent primityviąją dailę.“

 

G. Adiklienė. „Visas kaimas blynais kvepia. Užgavėnės“. 

Išskiria savitas braižas

Šiam savo pasirinkimui G. Adiklienė ištikima iki šiol. Moteris neslepia – meno žinovai ją sutartinai ragina nesumodernėti, neatsitraukti nuo primityviosios dailės.

Genovaitė to daryti ir neketina. Tapytojai smagu, kad žmonės ją atpažįsta iš savito braižo. Moteris prisimena ne kartą įvairiose parodose susitikusi su skulptoriumi Vidu Cikana, žavėjosi jo iš akmens išskaptuotais kūriniais. Artimiau menininką pažino dalyvaudama Zypliuose vykusiame neįgaliųjų keramikos plenere. Tačiau tada molio lipdymu tik pradėjusi domėtis moteris ypatingo skulptoriaus dėmesio į save neatkreipė. Užtat kai Vilniuje surengtoje respublikinėje tautodailininkų parodoje V. Cikana priėjo prie Genovaitės ir pasakė pagal paveikslų braižą šią dailininkę seniai pažįstąs, todėl džiaugiasi galėdamas iš tikrųjų susipažinti, moteris pasijuto labai pamaloninta.

Primityvioji tapyba G. Adik­lienei 2005 metais atvėrė duris į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Dar po trejų metų jai buvo suteiktas meno kūrėjos statusas.

Genovaitei labai brangus ir Monikai Bičiūnienei atminti skirtose primityvistų parodose pelnytas pripažinimas (2013 m. jai teko Rimo Bičiūno premija, 2015  m. – žiūrovų simpatijos).

Primityvioji tapyba iš kitų menininkų Genovaitę išskiria ir „Aukso vainiko“ parodose. 2014 m. regioninėje parodoje jai skirta pirmoji vieta. G. Adiklienės paveikslai buvo eksponuoti ir respublikinėje tų metų „Aukso vainiko“ parodoje. Nors apdovanojimo uteniškė tąkart nepelnė, tačiau, pasak jos, vien patekti tarp geriausiųjų tautodailininkų kūrybos – jau didelis laimėjimas.

 

G. Adiklienė. „Mažo miestelio turgadienis“. 

Istorijas pasakojantys paveikslai

G. Adiklienės paveiksluose – tradicinio lietuviško kaimo idilė. Vos ne visuose juose – kaimiška troba, malūnas ir arkliai. Dar, žinoma, žmonės. Daugelyje paveikslų žaidžia ir siaučia vaikai. Natūralu, kad kone pusę amžiaus kiekvieną dieną su vaikais bendravusi tapytoja juos ir paveiksluose „apgyvendino“. Šie personažai tapytojos kūriniams suteikia gyvybės ir žaismės.

O štai pačios menininkės sąsajų su kaimu surasti daug sunkiau. Juk ji – tikra miestietė, gimusi ir augusi Panevėžio centre. Tačiau, ko gero, didžioji dauguma Genovaitės kartos vaikų neužaugo be pas senelius ar kitus giminaičius praleistų vasaros atostogų, smagių talkų, tradicinių švenčių. Moteris šiltai prisimena netoli Panevėžio kaime gyvenusią tetą Aneliutę. Dažna viešnia Genovaitė ten buvusi. Iki šiol gyvi ir krikštatėvio Prano, ant laikraščio skiautės arklius piešti mėgdavusio ir krikštaduktę tai daryti skatinusio, pamokymai. Jis vis ragino geriau įsižiūrėti į šiuos gyvulius, bandyti juos nupiešti... O kiek valandų už krūmų pasislėpusi ji tuos arklius stebėjo! Užtat jos paveiksluose jie tokie tikroviški. Gal ne visada taisyklingų formų, simet­riški, tačiau visada gyvi, tarsi į juos žiūrėdamas girdėtum kanopų bildesį, iš šnervių sklindantį prunkštimą, užuostum garuojančio prakaito kvapą...

Gamtai, jos grožiui neabejinga G. Adiklienė neslepia – jai visada maloniau piešti ne paprastą peizažą, o į jį įpinti ir žmones, ir gyvulius, kurie padeda papasakoti kokią nors istoriją. Žvelgi į Genovaitės tapytus žiemos vaizdus ir taip norisi dūkti kartu su vaikais, svaidytis sniego gniūžtėmis, šildytis prie laužo ar skrieti su į roges pakinkytu žirgu. Jeigu G. Adik­lienė tapo Užgavėnes, tai tikrai nesitenkina vien Morės deginimu. Jos paveiksle gyvenimas virte verda: ir kipšas ant trobos stogo ropščiasi, ir gandras snapu kalena, muzikantai melodijas plėšia, moteriškės karštais blynais tiesiai iš keptuvės vaišina.

Iš daugelio G. Adiklienės tapytų paveikslų alsuoja mūsų tautos papročiai ir tradicijos, gražiai papildydami sakytinį, rašytinį tautos paveldo aruodą.

 

Genovaitę Adiklienę sveikina Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė. 

Laukia tautinio paveldo sertifikato

Dar viena kūrybos šaka, kuria Genovaitė susidomėjo vos prieš pusantrų metų – keramika. Taip moteris tęsia Amžinybėn iškeliavusio vyro Kazimiero kūrybinį kelią. Pirmojoje molinukams skirtoje ekspozicijoje „Molio pradžiamokslis“ – daugiau kaip pusšimtis jos nulipdytų keraminių žaislų, švilpynių. Savo lipdinius tautodailininkė taip pat priskiria primityviajam menui ir džiaugiasi atradusi dar vieną tautinio paveldo gaivinimo versmę. Moteris nemažai domėjosi molinių žaislų istorija. Pasak jos, archeologinės iškasenos byloja, kad su keraminiais žirgeliais, lėlėmis, švilpynėmis ir įvairiomis gyvūnų skulptūrėlėmis Lietuvos vaikai žaidė nuo senų senovės.

G. Adiklienei smagu, kad pamažu grįžta keramikų dėmesys vaikams: atsiranda moliniai krikšto kryželiai, puodeliai, šaukšteliai. Jaunavedžiams dovanojami šeimos židiniai, dekoruotos skrynelės. Ir Genovaitė prieš rugsėjį visiems anūkams keramines pieštukines padovanoja.

„Kazimiero lipdytos švilpynės buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo gaminiai. Tokį sertifikatą savo žaislams, kitiems lipdiniams tikiuosi gauti ir aš, – pasakoja tautodailininkė. – Jis suteikiamas tik seniesiems, šimtametes tradicijas turintiems amatams: iš vytelių pintiems gaminiams, molio lipdiniams, karpiniams ir pan.“ Genovaitė juokauja: čia negelbsti jos – tautodailininkės, meno kūrėjos – titulai. „Tapyba neįtraukta į sertifikuojamų meno šakų sąrašą, – pasakoja ji. Ir čia pat priduria: – Yra nuomonė, kad tarp sertifikuotų gaminių galėtų atsirasti sakralinės tematikos paveikslai. Tada galėčiau pabandyti laimę.“

Pirmuosius savo sakralinei tapybai priskiriamus paveikslus G. Adiklienė visuomenei pristatė Rokiškio krašto muziejuje rengiamoje prakartėlių parodoje. Į ją savo kūrybą suveža įvairių krypčių tautodailininkai. Trys karaliai apdovanoja visus parodos dalyvius.

Genovaitė neslepia – būtent ši paroda tapo paskata labiau pasigilinti į naują temą. Pamažu jos kūrinių kolekciją ėmė papildyti šventųjų paveikslai: Šv. Pranciškus, Šv. Kazimieras ir kiti. G. Adik­lienė tapo uteniškės karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės sumanytos pa­rodos „Angelai“ bendraautore, savo sakralinius paveikslus eksponavo jau nebeveikiančioje Užpalių miestelio cerkvėje surengtoje religinės tematikos kūrinių parodoje. O kai Utenos neįgalieji važiavo susitikti su pranciškonų vienuoliu Astijum, Genovaitė įdavė savo paveikslą. Jis iki šiol kabo vienuolio kabinete.

Telšiuose minint 600 metų krikšto jubiliejų, vyskupas Jonas Boruta pakvietė tautodailininkus atvežti savo kūrybos darbų. Į iškilmes atvykusių tikinčiųjų širdis džiugino ir G. Adiklienės tapyti šventieji.

„Utenos krašto primityviojo meno tapytojų kontekste Genovaitė Adiklienė yra tarsi mūsų aukštaitiškas Pirosmanis. Tautodailininkės paveikslai paperka savo nuoširdumu, gebėjimu imliai stebėti pasaulį, mokėjimu „atrakinti“ jo esmę“, – G. Adiklienės kūrybą apibendrina menotyrininkė Dalia Puodžiukienė.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt