27
K, Birž
12 Nauji straipsniai

Tautodailininko bendraautorė – gamta

Bronislovas Gedminas su Tautodailininkų sąjungos jubiliejui sukurta knyga.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Pakruojiškiui Bronislovui Gedminui šie metai – ypatingi. Rudenį jis minės 10-ąją savo narystės Tautodailininkų sąjungoje sukaktį. Šiuo keliu medžio meistras pasuko gana atsitiktinai – tapęs neįgaliu ir medžio dirbiniais bandęs gintis nuo sunkių minčių, ieškodamas širdį džiuginančio užsiėmimo.

Kovą vykusiai tradicinei tautodailininkų parodai B. Gedminas išdrožė ilgakotį šaukštą. 

Netikėtas potraukis menui

B. Gedminas neslepia – anksčiau menu jis niekada nesidomėjo. Dirbo statybose, asfaltavo kelius. Čia ir prarado sveikatą. Stuburo problemos pasiekė tokį laipsnį, kad net dusyk teko jį operuoti, suvaržyti metalu. Reikėjo iš naujo ieškoti, ką daryti, kaip save įprasminti. Nežinia iš kur atsirado trauka lankytis parodose, atidžiau įsižiūrėti į jose pristatomus darbus. Susirado ir kažkada iš miško parsineštą didelę kerpę. Ilgokai vartė, kol sumąstė, kad ji galėtų tapti puikia kaimo sodyba, tiksliau – jos pagrindu, ant kurio galima būtų „sutupdyti“ namą, šulinį, ūkinius pastatus.

Tai buvo labai kruopštus darbas. Viską reikėjo sumažinti daugybę kartų. Galvodamas, iš ko suręsti namus, Bronislovas netikėtai sumojo, kad rąstus geriausiai atstotų nužievintos karklų vytelės. Supjaustydavo jas reikiamo ilgio gabaliukais ir rentė trobesius.

2005-aisiais Bronislovas pagaliau išdrįso savo darbus pristatyti Pakruojyje vykstančioje tradicinėje tautodailininkų parodoje. Rūpėjo sužinoti, kaip žmonės priima ir vertina jo poros metų kruopštų darbą. Tautodailininkų parodoje eksponuotos Bronislovo sodybėlės žmonėms patiko. „Įdomūs, nematyti, alsuojantys tėviškės prisiminimais“, – iki šiol meist­ras prisimena jų atsiliepimus. Į Bronislovo dirbinius dėmesį atkreipė ir Tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė Laima Kelmelienė, keletą jų atrinko į apskrities parodą. Taip viena paroda pradėjo keisti kitą, kol 2007-aisiais vykusiame apskrities tautodailininkų darbų pristatyme B. Gedminas buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą.

Ukmergėje vykusioje neįgaliųjų šventėje „Būkime kartu“ B. Gedmino dirbiniams pirkėjų dėmesio netrūko. 

Nuo nedidelės sodybos iki Pakruojo dvaro

Bronislovas pasakoja, kad kūrybinio kelio pradžioje jo sodybos buvo gana populiarios. Senelių, tėvų namų netekę vaikaičiai netgi nuotraukas atveždavo, kad pagal jas meistras atgaivintų brangius prisiminimus.

Ko gero, būtent šis kūrybos periodas lėmė, kad B. Gedminui buvo pasiūlyta sukurti didžiulių pastangų ir atsakomybės pareikalavusį kūrinį – autentišką Pakruojo dvaro ansamblio maketą. 200 kartų sumažintiems dvaro statiniams, visai aplinkai atkurti reikėjo ne tik ypatingo kruopštumo, kuriuo tarp medžio meistrų garsėja Bronislovas, bet ir ilgai trukusių brėžinių, nuotraukų studijų, pokalbių su projektuotojais, inžinieriais.

Gyvenimo darbu jį vadinantis tautodailininkas sako, kad trejus metus kurtas dvaro maketas prilygsta universiteto studijoms. 3 m ilgio,1,2 m pločio maketas dabar puikuojasi Pakruojo rajono savivaldybėje. Bronislovas juokauja vos ne jo prižiūrėtoju tapęs – kaskart vis aplanko: tai kažkieno nukeltą stogą prilipdo, tai tvorelę pataiso.

Malūnai – B. Gedmino vizitinė kortelė.

Vėjo malūnų meistras

Pakruojo kraštas nuo seno garsėja vėjo malūnais. Nors dangų remiantys jų sparnai jau senokai nebesuka girnų, tačiau to krašto įvaizdžio detale malūnai išliko iki šiol. Prie šios tradicijos puoselėjimo prisideda ir B. Gedminas – nedidukai jo malūnai puošia ne vieną sodybą, o pats Bronislovas garsėja kaip malūnų meistras. Dauguma jo sumeistrautų malūnų padaryti iš senų statinaičių. Išpjauna jose duris, langus, kepurę pritaiso, sparnus.

Meistras pasakoja, kad jo padaryti malūnai paplito ir už Pakruojo ribų. Porą statinaičių žmogus net iš Vabalninko atgabeno.

Savojoje sodyboje tokio malūno Bronislovas dar nėra įkurdinęs. Kaip toje liaudies patarlėje: „Kurpius be batų, kriaučius be sermėgos“. Pastaraisiais metais daug laiko atėmė sodybos, į kurią iš miesto persikėlė, tvarkymas, tad puošybai dar neatėjo eilė. Tautodailininkas prasitaria galvojantis apie malūną, tačiau savo kieme svarstantis jį sulipdyti iš akmenų.


Iš penkto aukšto – į sodybą ant žemės

B. Gedmino gimtinė – Kelmė. Tačiau jau beveik 35 metus gyvena Pakruojyje. Juokauja, kad grįžus į tėviškę broliai netgi pasišaipo, jog kalba su pakruojietišku akcentu.

Ilgai daugiabučio namo penktajame aukšte gyvenęs Bronislovas pagaliau nusileido ant žemės. Preičiūnų kaimo gyvenvietėje nusipirkęs sodybą, vyras lengviau atsikvėpė: ir laiptais kopti nereikės, ir kūrybai daugiau erdvės bus. Kol gyveno Pakruojyje, garaže buvo įsirengęs nedideles dirbtuves. „Mašina stovėjo kieme, o aš garaže meistravau, – šypsosi tautodailininkas. – Nors netoliese jis buvo, už kokio puskilometrio, bet iš namų išeidavau visai dienai.“ Ir taip panirdavo į tą medinį pasaulį, kad net valgį pamiršdavo. „Prie medžio prisilieti ir viskas kažkur nutolsta“, – sako meistras. Ten nebuvo sąlygų pailsėti, atsigauti. Dabar visai kas kita. Bronislovas sodyboje baigia įsirengti erdvias dirbtuves.

Čia yra ir kur medžių kelmus, šakas kaupti. Į Preičiūnus parsigabentai medienai Bronislovas jokios stoginės nerenčia. Po atviru dangumi laikomą medieną meistro rankų prisilietimui paruošia pati gamta – saulė, lietus, sniegas. Nuo metus sodybos pašalėje pagulėjusių medžio rąstų ar šakų žievė pati atšoka, mediena įgyja gražiai rudą atspalvį. Šitaip „įdarbinus“ gamtą, Bronislovui savo dirbinių nereikia nei dažyti, nei kaip nors kitaip gražinti. Tiesa, prasitaria meistras, sėmenų aliejus jo dirbtuvėse visada po ranka. Baigtą darbą juo ištrynus atsiskleidžia visas medžio grožis – struktūra, rievės. „Uosis – paprastas baltas medis, o kaip jis pasikeičia, kokie raštai išryškėja sėmenų aliejumi ištepus“, – pasakoja tautodailininkas.


Unikalūs mažmožiai – neparduodami

Didelę B. Gedmino dirbinių dalį sudaro įvairūs mažmožiai: raktų pakabukai, žvakidės, suvenyrai. Pasak tautodailininko, jo darbo čia nedaug. Reikia tik atidžiai įsižiūrėti, pamatyti, ką pati gamta sukūrė. Vienas kitas nagingo meistro krepštelėjimas – ir meniškas daikčiukas gatavas.

Su broliais Bronislovas neseniai retino sodą tėviškėje. Seni, ligoti medžiai jau nebrandino gausaus derliaus. Kitam išpjaustytos žaizdotos obelų šakos – tik prakuros, o Bronislovui – tikras lobis. „Randi iškirmijusią šaką, imi svarstyti, ką ji primena, į ką panaši, – pasakoja tautodailininkas. – Užtenka tik šį tą pakeisti, formą išgryninti.“ Tokie gamtos ir meistro dirbiniai – unikalūs. Keletą jų Bronislovas saugo, į muges neveža, niekam neparduoda. Tarp tokių vienetinių kūrinių – bateliai. Pasak Bronislovo, tereikėjo į juos tik raištelius įverti – niekas nepasakytų, kad tai gamtos kūrinys.


Meistras keičia kūrybos kryptį

Tradicinėje kasmet Pakruojyje vyksiančioje tautodailininkų parodoje B. Gedminas šiemet prisistatė netradiciškai. Šįkart medžio kalteliu iš liepos, ąžuolo, uosio jis priskobė lėkščių. Jas parodė jau pernai Ukmergėje vykusioje šventėje „Būkime kartu“. Žmonėms patiko, o Bronislovui to ir tereikėjo – ir toliau kalteliu darbuojasi. Įvairiose mugėse panašių dirbinių netrūksta. Tačiau dažniausiai tai būna tekinti gaminiai. Tautodailininkui svarbiau ne lygios linijos, o rankų darbo ženklai. Meistras ne kartą įsitikino, kad tai – didžiausias privalumas. Kaskart tai pasitvirtina ir rudenį sostinėje vykstančioje neįgaliųjų mugėje „Tau, Vilniau“. Rankų darbą ypač vertina užsieniečiai. Ko gero, jiems patiktų ir Bronislovo išskobti mediniai šaukštai. Vieno jų apie met­ro ilgio kotą ir tautiniais ornamentais išmargino.

Bronislovas prasitaria vis dažniau stabtelintis prie iš medžio drožtų kaukių. Vilioja jos meistrą. Norėtųsi pabandyti. Ne be reikalo ir paskutinėje tautodailininkų parodoje Eugenijaus Arbušausko Užgavėnių kaukes atidžiai apžiūrinėjo, su pačiu kūrėju šnektelėjo. Sulaukė jo padrąsinimo: „Čia nėra griežtų linijų, kaip kaltelis slys, taip ir bus gerai...“

Bronislovas džiaugiasi – visi penki pakruojiškiai tautodailininkai „medinukai“ labai vieningi ir draugiški, pasitaria, savo žiniomis pasidalija. Pasak B. Gedmino, visi jie daro skirtingus darbus, tad jokios konkurencijos nė būti negali. Medžio skulptūrų meistras Eugenijus Rimdžius net paties pasidarytais kokybiškais kalteliais pasidalija.

Pats Bronislovas didelių darbų nesiima. Metaliniais strypais suvaržytas stuburas neleidžia. Tad tenka susitelkti į smulkesnius. Nors vienoje vietoje meistras irgi nelinkęs stovėti. Vis ieško naujų raiškos būdų ir formų. Tuo buvo galima įsitikinti ir žvalgantis po metų pradžioje Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtą jubiliejinę Tautodailininkų sąjungos parodą. 50-ąsias gyvavimo metines paminėjusiam tautos paveldo puoselėtojus vienijančiam sambūriui B. Gedminas išdrožė didžiulę atverstą knygą. Joje išskobė svarbias įsimintinas datas. Ir Tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko paprašė, kad savo ranka prie meistro išskaptuotos pavardės pasirašytų.

Autorės ir Bronislovo Gedmino asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt