23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Augalais dažytos vilnos gijose – raštuotų mezginių dermės paslaptis

Danutės Juškienės mezginiai žavi autentiškais raštais.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Lazdijiškė Danutė Juškienė – Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociacijos narė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė bei sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė. 2014 metais šis sertifikatas jai suteiktas už vilnonių siūlų dažymą augalų ištraukomis, 2015-aisiais – už kojinių ir pirštinių mezgimą. 2016 metais paro­doje „Rinkis prekę lietuvišką“ D. Juškienės gaminiai apdovanoti aukso medaliu.

Raštuotos pirštinės Danutei Juškienei atvėrė duris į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

Ramunėlėmis, šlaumučiais kvepiantys mezginiai

Tautodailininkų, amatininkų mugėse vis labiau populiarėja edukaciniai amatų pristatymai. Į tokius renginius D. Juškienė vyksta su savo įranga: laužu (metaliniu padėklu, ant kurio kuria ugnį), pora kibirų, juos laikančiu rėmu. Viso to moteriai prireikia norint parodyti, kaip atgaivina senuosius mūsų tautos papročius, augalų ištraukomis dažo vilnonius siūlus.

Tokiu neįprastu amatu besidominti ir eksperimentuoti nesiliaujanti D. Juškienė jau yra išgavusi apie 40 skirtingų vilnonių siūlų atspalvių. Tam tautodailininkė pasitelkia pačius netikėčiausius augalus: mėlynių uogienojus (šie siūlus nudažo melsvai, suteikia vyšninį atspalvį), tagečių žiedus (žalsvai gelsvas atspalvis), pomidorų atžalas (beveik samaninė spalva), arkliarūgštės sėklas ir šaknis (vyšninė spalva), rykštenių žiedus (ryškiai geltona spalva). Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas ramunėlių, juodalksnių žievės, geltonųjų bei raudonųjų svogūnų lukštų dažančiąsias savybes. Pasak Danutės, kiekvieną sykį siūlai nusidažo vis kitaip – tai priklauso ir nuo augalų mirkymo laiko (jis gali trukti nuo 3 savaičių iki 3 mėnesių), ir nuo to, kelintą kartą vilnų gijos merkiamos į tą patį tirpalą (sodriausiai nusidažo pirmoji sruoga). O kad norima spalva užsitvirtintų, Danutė į žolynų mirkalą įmeta surūdijusį gelžgalį. Iš taip dažytų siūlų numegztos pirštinės, kojinės dar ilgai ramunėlėmis, šlamučiais, kitais lauko augalais kvepia.

O kam gi edukacinėse prog­ramose tas laužas reikalingas? Tautodailinkė šypsosi: ištrauką siūlams dažyti paruošti – tai ne žolelių arbatą užplikyti. Nepakanka vien užmerkti augalus, kurį laiką palaikyti. Prieš dažydama, visą šią masę moteris kaičia ant ugnies ir intensyviai maišydama apie valandą verda. Tada perkošia, kad neliktų jokio lapelio ar stiebelio (prie jų prisilietę siūlai nusidažys netolygiai), paskui į tą masę merkia sudrėkintas vilnos gijas ir dar paverda. Baigdama kliūsteli acto, įberia druskos – taip nudažyti siūlai ilgai išlaikys savo spalvą, neišbluks.

D. Juškienė pasakoja, kad kiekviena mugė, šventė, renginys, kuriame pristato savo amatą, ir jai pačiai duoda daug naudos. „Prieina senesnės moterys, varto vilnos sruogas, prisimena ir pačios kažkada taip siūlus dažiusios. Pataria, kaip būtų galima išgauti dar įvairesnių atspalvių“, – pasakoja Danutė. Viena močiutė prisimena vilną čiobrelių žole dažiusi, kita – pušelių daigais ar bruk­nėm. O štai Marcinkonyse, Darželių kaime, surengtoje stovykloje tautodailininkė sužinojo jai dar negirdėtą būdą, kaip išgauti rudą spalvą – pasirodo, taip siūlus galima nudažyti rudais grybais...

Grįžus namo visada rūpi pabandyti – ar tikrai savo mezgamas raštuotas kojines, pirštines galės paįvairinti nauja spalvų ir atspalvių gama. Lietuvoje auga daugiau kaip 80 dažingų augalų. Visiems išbandyti reikia ir laiko, ir kantrybės.

Vilnonių siūlų dažymas natūraliais augalais visada sudomina mugių, švenčių dalyvius.

Unikalus kojinių mezgimo čempionatas

Ko gero, nedaugelis esame girdėję apie jau 8-erius metus Radviliškyje rengiamą unikalų, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, gal net visoje Europoje vienintelį tokį kojinių mezgimo čempionatą. Liepos 8-ąją šeštą kartą jame dalyvavusi D. Juškienė dar tebegyvena čia patirtomis emocijomis. Čempionate dalyvavo apie 50 mezgėjų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, JAV, Australijos ir Kanados.

Kasmet šiam renginiui sugalvojama vis kita tema. Pernykščius „Etninius raštus“ šiemet pratęsė ir papildė Tautinio kostiumo metams skirta tema „Tautinių raštų vingiai“. Pernai kojinių raštuose vyravo saulės motyvas, šiemet – žirgelio. Jis turėjo atsispindėti ir čempionato dalyvių darbuose: ir iš namų atsivežtose trijose kojinių porose, ir vietoje mezgamuose kojinių čiurnų raštuose.

Pasak tautodailininkės, kiek­vienas šalies regionas turi jam būdingas spalvas ir raštus. Dzūkiją charakterizuoja pilka, balta ir juoda spalvos, o raštuose vyrauja gėlytės, geometrinės figūros. Danutė neslepia, kad tas gėlytes jai megzti smagiausia. Vis dėlto moters mezginiuose – daug įvairiausių raštų. Dalyvaudama sostinėje vykstančioje Kaziuko mugėje, įvairiose šventėse, į kitų mezgėjų dirbinius pasižvalgo, vieną kitą motyvą mintyse parsiveža. Paprastai D. Juškienė shemų nesibraižo, tačiau akis, žinoma, pasiskaičiuoja, kad raštas dailiai „nugultų“. Tiesa, kojinių mezgimo čempionatas – išimtis. Besiruošdama jam Danutė schemą gerai apgalvoja, nusipiešia.

Pasak tautodailinkės, kojines, pirštines dažniausiai puošia nuo senovės gyvuojantys ornamentai. Kažin kokių naujų motyvų daug neprigalvosi. Tačiau vienodų raštų moteris vengia. Danutė neslepia – kai vienas šokių ansamblis užsisakė 20 porų tokių pačių kojinių, mėgstamas užsiėmimas prailgo, pavirto techniniu, o ne kūrybiniu darbu.

Savitumo D. Juškienės mezginiams suteikia ne tik raštai, bet ir spalvinė dermė. Moteris specialiai konkrečiam mezginiui vienokia ar kitokia spalva vilnos nedažo. Dažniausiai jau nudažytų gijų vieną atspalvį prie kito derina, tinkamiausios gamos ieško.


Pomėgis – iš kartos į kartą

Mezgimas D. Juškienę lydi nuo vaikystės. Mama, tetos, močiutė – visų šios giminės moterų rankose nuolat skambčiojo virbalai. Danutė ir dabar prisimena, kaip penktoje klasėje, prasidėjus darbų pamokoms, nustebino mokytoją Bronę Čakienę. Ši ne iš karto patikėjo, kad kai kitos mergaitės dar nežinojo net kaip virbalus teisingai laikyti, Danutė į mokyklą atsinešė dailias kelių spalvų raštais išgražintas pirštines. „Vaikeliuk, čia mamytės darbas“, – tarsi šiandien girdi mokytojos ištartus žodžius. O jai paprieštaravus, kad pati pirštines numezgė, mokytoja paprašė parodyti, kaip tai daranti. Danutė nesuglumo – juk mezginiai iš tikrųjų buvo jos rankų darbas.

D. Juškienė pasakoja, kad gana ilgokai, kaip ir visos to meto moterys, savo mezginiams pirkdavusi turkiškus siūlus. Tačiau jiems pabodus, ėmėsi lietuviškos vilnos paieškų. Iš bičiulės visą maišą avių vilnos gavusi ją skalbė, kedeno, vežė karšti, kartu su mama verpė. Bet po kurio laiko apsisprendė – bus geriau, jeigu šitą rūpestį patikės kitiems. Prienų rajone, Skriaudžiuose, susirado sertifikuotą A. Majaus verpyklą. Čia ir įsigyja kokybiškos, jokių priemaišų neturinčios vilnos. Tokią smagu ir dažyti, ir virbalus joje „panardinti“.

Giminės moterų pomėgiu D. Juškienė užkrėtė ir jaunąją kartą. Į mezgimą panirusi dukra vaikiškus drabužėlius, nuotaikingus žaislus mezga. O krikšto dukra respublikiniame moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“ net prizinę vietą laimėjo.


Už išskirtinius mezginius – aukso medalis

Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus nare D. Juškienė tapo 2011 metais. Nors duris į šią kūrybinę bendriją jai atvėrė raštuotos pirštinės, vis dėlto didžiuoju savo pomėgiu Danutė vadina kojinių mezgimą. Po 200 kojinių porų per metus numezga. Tiesa, sako neatsiliekanti ir nuo pastaruoju metu išpopuliarėjusios mados jas gražinti kiauraraščiais. Tačiau ir kojines, ir blauzdines, užuot įmantriais raštais puošusi, dažniausiai pamėgtais augaliniais motyvais – lapeliais, šakelėmis dailina.

Neatsispyrė Danutė ir riešinių madai. Tik raštus ne karoliukais, o pačios dažytais spalvingesniais siūlais dvigubu mezgimu išnarsto. Jos riešines galima nešioti ir viena, ir kita puse – vienu metu tarsi dvejas skirtingas turėti.

Pastaruoju metu D. Juškienė išbando ir dar vieną rankdarbių rūšį – audimą ant rėmo. Pasak jos, ant trikampio medinio rėmo prikalus vinučių ir tarp jų narstant siūlus galima „nuausti“ senovinę skirtingų spalvų kvad­ratais puoštą skarą. Šį prietaisą moteris pamatė Varėnoje vykusioje mugėje „Auksalio kupkas“. O kadangi audėjos nesutiko, pati gerai galvą pasukusi sumąstė, kaip tarp tų vinukų siūlus kaišyti.

Toks įvairus D. Juškienės rankdarbių asortimentas nelieka nepastebėtas. Pernai Kaune, Žalgirio arenoje, vykusioje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“, kurioje savo gaminius pristatė 220 įmonių, D. Juškienės mezginiai buvo apdovanoti aukso medaliu.

Tautodailininkė prisipažįsta: mėgstama veikla – tik pomėgis. Pragyvenimo šaltiniu jo nepavadinsi. Norint iš šio amato išgyventi, reikėtų tam skirti visą laiką. Tebedirbanti moteris to negali sau leisti. Taigi mezgimas – tik malonus laisvalaikio užsiėmimas. Tiesa, stuburo problemos yra gerokai apribojusios moters judėjimo galimybes, skausmas neleidžia daug vaikščioti, užsiimti kitais darbais, tad mezgimas Danutės gyvenime lyg ir neturi jokių rimtesnių konkurentų. O ir kas gali būti širdžiai mieliau už visais laukų kvapais ir spalvomis ją supantį pasaulį.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Danutės Juškienės asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt