23
Š, Rugs
7 Nauji straipsniai

Tautodailininko rankose – naujas karklo gyvenimas

Tautodailininko Genadijaus Kaminsko dirbiniais galėjo pasigrožėti iš visos Lietuvos į Talačkonius atvykę neįgalieji.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Uteniškis tautodailininkas Genadijus Kaminskas – kantrus ir sumanus vytelių pynėjas. Jau porą dešimtmečių jo rankose karklų stiebeliai virsta dailiais krepšiais, salonų vitrinas puošiančiomis dekoracijomis, netgi originaliais baldais. Ne tik po Lietuvą, bet ir svečias šalis pasklidę Genadijaus darbai alsuoja tėviškės nostalgija, primindami, koks įvairus ir turtingas tautos paveldo lobynas. 

Į vytelių pasaulį atvedė negalia
Pamenate, yra tokia patarlė: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Ją prisimename tada, kai ištinka nesėkmė ar netikėtai apvirsta visas gyvenimas. Šis posakis tapo ir G. Kaminsko gyvenimo palydovu.

Du kursus tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje Genadijus buvo baigęs, kai kelyje pateko į lemtingą avariją. Keleivio vietoje sėdėjęs vaikinas iškrito per langą, patyrė sunkią galvos traumą. Gyvenimas sustojo. Teko visko mokytis iš naujo. Vyriškis neslepia – su pasikeitusia situacija susitaikyti nebuvo lengva: ką tik viską galėjai, o dabar vėl visko reikia mokytis iš naujo. Trejus ar ketverius metus užtruko adaptacinis laikotarpis, kol pamažu gyvenimas grįžo į senas vėžes, atsirado noras imtis kokios nors veiklos.

Tada netikėtai perskaitė skelbimą laikraštyje, kad Darbo birža rengia kursus norintiems išmokti pinti iš vytelių. Menu ir anksčiau domėjęsis Genadijus (buvo lankęs Utenos dailės mokyklą, mokęsis tapybos, grafikos) įžvelgė sąsajų – juk iš vytelių galima nupinti ne tik bulviakasiui skirtą krepšį.

Į kursus tąkart susirinko apie 30 žmonių. Gal pusmetį trukusius mokymus ištvėrė ne visi. Šis užsiėmimas reikalauja daug kantrybės, susikaupimo. Genadijui nauja veikla patiko – kursuose įgytos žinios tapo postūmiu ir toliau praktikuotis, ieškoti, tobulėti.

Nesustoti ragino ir tuometinė Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ona Rastenienė. Pakvietusi Genadijų į draugiją, pasiūlė jam vadovauti vytelių pynėjų būreliui. Iki jo buvęs šio būrelio vadovas neįgaliuosius tik bulvinius krepšius pinti mokė. Saviškius ir gimines jais aprūpinę žmonės norėjo išmokti ir kitokius, dailesnius, dirbinius pinti.

 

Vytelių pynimas Genadijui Kaminskui – ir darbas, ir malonus pomėgis.

Nuo mokytojo iki pripažinto tautodailininko
Genadijus neslepia – mokytojo vaidmuo jam buvo nemenkas iššūkis. Bet kartu ir paskata ieškoti literatūros, gilintis į knygose surastus vienokio ar kitokio pynimo būdų aprašymus, pabandyti tai atlikti praktiškai. Juk viską reikės perteikti savo mokiniams. Genadijus prisipažįsta, kad parodyti, kaip vyteles narstyti, jam visada buvo lengviau nei papasakoti, kaip tai daryti.

Ir tai jam, matyt, sekėsi puikiai. Apie 15 metų jo vadovaujamame būrelyje pynėjų netrūksta. Rudenį prasidedantys mokymai iki pavasario užtrunka. Prie įgūdžius įtvirtinti norinčių neįgaliųjų kaskart prisideda naujų žmonių. „Labiau šis amatas moterims prie širdies, tik vienas kitas vyras turi tiek kantrybės“, – pasakoja Genadijus. Pynėjas džiaugiasi šiuo amatu sudominęs ne vieną uteniškį, o Vida Paulauskienė net šios rankdarbių rūšies tautodailininke tapo.

Dirbdamas su Neįgaliųjų draugijos nariais ir pats Genadijus tobulėjo. Jo pinti krepšiai ir krepšeliai, dėžės ir dėžutės pradėjo džiuginti ne tik mugių lankytojus. Dėmesį į juos atkreipė ir Tautodailininkų sąjungos atstovai. Iš Vilniaus atvykę šios srities specialistai pradėjo siūlyti į parodas įtraukti geriausius jo darbus. „Autorius, kurio darbai eksponuoti penkiose parodose, gali pretenduoti tapti Tautodailininkų sąjungos nariu“, – pasakoja Genadijus. 2002-aisiais tokiu tapo ir G. Kaminskas. Iš vytelių pintų jo dirbinių galima pamatyti ir kasmet vykstančiose „Aukso vainiko“ parodose.

Žmonės atskiria Genadijaus krepšius
Pynimas – vienas seniausių amatų pasaulyje. Vytelių pynėjams gana nelengva atrasti savitą braižą ar originalų stilių. Tačiau Genadijus sako ne kartą girdėjęs, kad žmonės atskiria jo pintus krepšius. Gal dėl kruopštumo, užsispyrimo nupinti ne tik kuo dailesnį, bet ir stipresnį dirbinį. Ne be reikalo jis tiek daug laiko ir dėmesio skiria krepšių dugnams pinti, rankenoms įtvirtinti.

Genadijus juokauja: kai tik kokiame prekybos tinkle paskelbiama akcija dirbiniams iš vytelių, jis žino – netrukus sulauks jų įsigijusių žmonių. Vieną kitą kartą į tokį krepšį ko nors prikrovei ir rankena išsitraukė. Bandyk nebandęs ją į vietą grąžinti, tik kilstelėsi ir vėl liks saujoje. Tikras savo amato meistras šią problemą, žinoma, išsprendžia, bet, kaip juokauja Genadijus, rankenos įtvirtinimas dažnai atsieina ne mažiau nei pats krepšys kainavo.

Dailius, lygiašonius dirbinius iš vytelių Genadijus pina naudodamasis paties gaminamomis formomis, šablonais. Tačiau tautodailininkas neslepia, kad ne sykį buvo taip, jog darbą įpusėjus ir patį šabloną teko patobulinti, kad nupintas daiktas akį džiugintų.

Grybams krepšio nenusipynė
Genadijus šypsosi: teisingai liaudies išmintis byloja, kad šiaučius – be batų, o kriaučius – be sermėgos. Jis grybauti irgi su maišeliu, o ne paties pintu krepšiu eina. Namuose nėra nė vieno nereikalingo krepšio – vos nupinti iškart naują šeimininką suranda. Mugės, šventiniai renginiai, į kuriuos su savo dirbiniais vyksta Genadijus, pareikalauja nemažai laiko. Juolab kad pagal vieną šabloną nei krepšių, nei kitų daiktų „neprištampuosi“. „Pirkėjai nori įvairovės, jiems turi pasiūlyti galimybę rinktis, – sako tautodailininkas. – Jeigu išrikiuosi 10 vienodų krepšių, tai 9 namo parsiveši.“ Kaskart reikia sugalvoti kažką naujo, įdomaus, nematyto.

Mugėse dirbinių iš vytelių netrūksta, tad, kad iš jų grįžtum tuščiomis, reikia ir galvą pasukti, ir rankas pamiklinti. Į bene garsiausią amatininkų susiėjimą – Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę – Genadijus ne tiek savo krepšių parduoti, kiek pasižvalgyti, sužinoti, kuo kiti pynėjai gyvena, kokių naujovių prasimano, iš Utenos atvažiuoja. Naujų idėjų ir kelerius metus per Žolinę Punske (Lenkijoje) vystančioje mugėje žvalgėsi, ir neseniai pas kaimynus latvius Liepojoje dairėsi. Tautodailininkas sako, kad kaimynų vytelių dirbiniai labai skiriasi nuo mūsiškių. Lenkai labiau mėgsta tamsias vyteles, latviai jas dažnai su medžiu komponuoja.

Genadijaus dirbiniai visada sulaukia pirkėjų dėmesio.

Originalus užsakymas – įdomiausias darbas
Nors didžiausias darbymetis Genadijui – įvairios miesto šventės, Utenoje bei kituose miestuose rengiamos mugės, kurioms iš anksto ruošiasi, tačiau netrūksta ir vienetinių užsakymų. Vienas įdomiausių darbų, kurio ėmėsi pynėjas, – vilniečių noras vilnos salono vitriną papuošti iš vytelių pintomis avelėmis. Tokio gaminio tautodailininkas dar nebuvo daręs, tad reikėjo gerai pasukti galvą, kol kartu su taip pat tautodailininke žmona Asta nusibraižė būsimos avelės kontūrus, pagal juos skeletą susikūrė. Ir tik po viso to merkė į statinę vyteles, ėmė jas lankstyti.

Vyras neslepia – ne tik jam pačiam naujas gaminys patiko. Užsakymu liko patenkinti ir vilniečiai. O netrukus Genadijus sulaukė dar vieno užsakymo – jo iš vytelių pintą būrelį papildė dar poros avelių užsakymas.

Avelių pynimas buvo šiek tiek panašus į baldų kūrimą. Iš vytelių pinti baldai – gana retas šios srities amatininkų dirbinys. Pasak Genadijaus, baldams pinti reikia ne tik stiprių rankų, bet ir specialios žaliavos. Tvirtam gaminio karkasui būtina pasiruošti lazdynų lazdelių, stipresnių, storesnių vytelių. Genadijus yra nupynęs fotelį, stalą, kėdžių, skalbinių dėžių. Tačiau jau bene 5-erius metus to nebedaro. Rankos pradėjo silpti, jėgos jose mažiau. Tad dabar svarbiausias tautodailininko rūpestis – kuo įvairesni, įdomesni ir dailesni krepšiai.

Aldona Milieškienė
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
___
TAIP PAT SKAITYKITE
reklama