23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Idėjų paieškos – kūrybingumo variklis

Tautodailininkas Virgaudas Lynikas prie savo kūrinių.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Tautodailininkas Virgaudas Lynikas savo kelią į kūrybos pasaulį pradėjo kaip juvelyras. Ilgainiui dirbinius iš lietuviško aukso – gintaro ėmė keisti kitos tautodailės rūšys – Virgaudas mielai dirba su medžiu, jo rankoms paklūsta ir oda, ir molis. Pastaraisiais metais tautodailininkas vis daugiau laiko skiria koliažų, asambliažų kūrimui. Tokia plati kūrybos amplitudė V. Lynikui leidžia nuolat atsinaujinti, tobulėti, menu paversti netgi niekam nereikalingus daiktus.

Medinis kryželis iš sakralinės kolekcijos.  

Paroda „Lietuviški kryžiai“ – tautodailininko pasididžiavimas

Šią vasarą Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose surengta V. Lyniko paroda „Lietuviški kryžiai“ – ne vienų metų darbas. Artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejui skirtoje ekspozicijoje – kelios dešimtys sakralinei tematikai skirtų tautodailininko darbų. Virgaudas sako tarsi sukūręs savąjį Kryžių kalną.

Tautodailininkas pasakoja kryžių kūrimo ėmęsis gana atsitiktinai. Druskininkuose nusipirko paveikslą, kurį puošė iš auksinių šiaudelių sudėliotas kryžius. Virgaudas prisimena, kad apžiūrėjusi šį paveikslą močiutė paklausė, kodėl gi jis negalėtų padaryti ko nors panašaus. Pabandė. Tačiau iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas kūrinys pasirodė esąs ne toks jau paprastas. Nepadėjo net gintaro gabalėlių inkrustacijos. Galų gale kartu su menininku Valentinu Antanavičium nusprendė – kito panašaus šedevro iš vytelių nesukursi, neatkartosi. Gal čia ir slypi meno paslaptis?

Šis nepavykęs bandymas paskatino Virgaudą ieškoti savo stiliaus, savito raiškos būdo. Kryžiais pamažu virto pajūryje rasta bangų mūšos nugludinta šaka, kruopščiai nušlifuota įdomesnė medžio pliauska. V. Lynikas neslepia – šiame kūrybos procese jam labai padeda Valakupių reabilitacijos centre profesinės reabilitacijos metu įgyti medžio apdirbimo įgūdžiai.

Iš Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namų „Lietuviškų kryžių“ paroda persikėlė į Inturkės bažnyčią. Ją apžiūrėti galėjo ir Inturkėje įsikūrusio „Bendrystės centro“ lankytojai. Kai kurie šios kolekcijos eksponatai puošia ir sostinėje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, šiuo metu veikiančią V. Lyniko kūrybos parodą.

Virgaudo Lyniko „Kryžių kalnas“.

Karininkų ramovėje – tautodailininko kūrybos įvairovė

Vilniečiams bei sostinės svečiams pristatomoje parodoje eksponuojama pastarųjų metų V. Lyniko kūryba. Jos tematika gana plati – nuo sakralinių iki humoristinių kūrinių. Iš įvairių po ranka pasitaikiusių medžiagų Virgaudas kuria abstrakčiajam menui artimus paveikslus. Jo sudėliotas odos aplikacijas papildo tapybos akcentai, tekstilės atraižų kompozicijas – medžio detalės.

Tautodailininkas pasakoja ir dabar dažnai pasitariąs su ansambliažo meistru V. Antanavičium. M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstęs, savo kūrybines dirbtuves turintis menininkas pakonsultuoja, kaip geriau kompoziciškai perteikti sumanytą idėją, pakoreguoja spalvas.

Tautodailininkas juokauja savo paveikslams panaudojantis su menu nieko bendro neturinčias medžiagas. Dažnai namo parsineša niekam nereikalingų, žmonių išmestų daiktų. Kartais jau prieš pakeldamas tokį niek­niekį žino, kaip panaudos, o kartais jį įkomponuoti pavyksta tik į trečią ar penktą paveikslą. Taip, žiūrėk, nušvinta dykumos saulė ar netikėtai susidėlioja raganiaus portretas.

Naujausioje V. Lyniko parodoje – nemažai įvairiomis mimikomis lankytojus pasitinkančių velniūkščių. Pragaro gyventojų paveiksluose galima įžvelgti ir V. Lyniko – juvelyro patirtį. Beveik visi jo raguotieji modeliai segi auskarus – tokiems papuošalams kurti Virgaudas ne vienus metus paskyrė.

Dykumos saulė.

Kipšo portretas.

Į Tautodailininkų sąjungą – su juvelyrikos darbais

Kai baigęs mokslus Kaune apsigyveno sostinėje, apie meno pasaulį Virgaudas nedaug teišmanė. Vyriškis juokauja, kad įsidarbinęs dispečeriu Energetikos valdyboje turėjo nemažai laisvo laiko, tad bičiulio paragintas pamėgino imtis gintaro papuošalų: karolių, apyrankių, auskarų. Kūrybinis darbas patiko, sekėsi. Įsigijus reikalingos įrangos (valcą, presą) Virgaudo papuošalai darėsi vis kokybiškesni, įdomesni. Vyriškis prisimena – visi jo dirbiniai buvo vienetiniai, todėl juos mielai priėmė ne tik Meno tarybos parduotuvės, bet ir parodų organizatoriai. Trys zoninės, viena respublikinė paroda – ir 1983-iaisiais V. Lynikas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu.

Dar vos ne dešimtmetį prie gintarinių papuošalų praleidęs Virgaudas ėmėsi kitokios rūšies darbų – iš nikeliu dengto vario pradėjo gaminti paprastesnius dirbinius – plataus vartojimo bižuteriją. Tuo metu gretimuose kraštuose tokie papuošalai buvo gana populiarūs, tad, neslepia Virgaudas, jų kūrimas padėjo išgyventi, pasirūpinti šeimos ateitimi, pradėti sodybos statybas.

Menui tuomet laiko liko nedaug. Daug jo atėmė statybos, kurios pareikalavo ir nemažai fizinių jėgų. O jos taip pat seko.

Originalus paveikslas iš medžio atraižų.

Septyni insultai ir išsėtinės sklerozės diagnozė

Virgaudas pasakoja, kad jo sveikatos būklė pradėjo keistis vos sulaukus 27-erių. Per metus medikai diagnozuodavo po porą jo patiriamų insultų. Gali būti, kad tai buvo mikroinsultai, nes jaunas vyras gana greitai atsigaudavo. Tiesa, prisimena V. Lynikas, ne kartą pas gydytojus vykdavo zaporožietį vairuodamas viena ranka, nes antroji tapdavo neklusni.

Po 15 metų visiškos remisijos, kai vyras tikėjosi jau atsisveikinęs su visais negalavimais, liga smogė visu stiprumu. Bendradarbių į ligoninę nuvežtam Virgaudui atlikus magnetinio rezonanso tyrimus buvo nustatyta išsėtinės sklerozės diagnozė. Vis dėlto 49-erių vyras sugebėjo pakilti ir po šios ligos atakos.

Tačiau, pasak liaudies išminties, nelaimės po vieną nevaikšto. Virgaudas tikina tai patyręs savo kailiu. Kai atrodė, kad visos negandos jau praeityje, nelaimingo atsitikimo metu jį pervažiavo mašina. Po ratais pateko kairioji ranka, lūžo šonkauliai, dubens kaulai, nukentėjo koja. Gydymas buvo ilgas. Net klubo sąnarį teko protezuoti.

Pažeistas kūnas neatlaikė ir dar vieno išbandymo. Po poros metų lapkričio 1-ąją lankydamas kapines užkliuvo už tvorelės ir griūdamas susilaužė stuburą.

Šių nelaimingų atsitikimų pasekmės akivaizdžios ir šiandien. Medikų išvadose rašoma, kad Virgaudas tegali nueiti vos 30 metrų. Kad galėtų judėti toliau, privalo sustoti, pailsėti. Naujas gyvenimo taisykles priėmęs vyriškis sako taip ir darąs. „Visur, kur reikia toliau, nuvažiuoju automobiliu, – juokiasi jis. – Dar ir dviratį paminu, kad sąnariai visai nesustingtų, baseine paplaukioju.“

Su likimu susitaikęs V. Lynikas tikina, kad kurdamas jis pamiršta apie visas savo negalias, gyvena vis nauja idėja. Vartydamas ką tik išleistą nediduką buk­letėlį, kuriame sudėtos jo sukurtų kryželių nuotraukos, vyriškis šypsosi sugalvojęs, kaip šį leidinuką paversti visų savo kūrinių katalogu. Pakaks kokybiškai nufotografuoti į bukletą nepatekusius, vėliau sukurtus paveikslus, laikantis to paties stiliaus sumaketuoti naujus puslapius ir juos atspausdinus įsegti į leidinuko vidurį. „Svarbiausia – nenukabinti nosies, susigalvoti vis naują idėją, ir gyvenimas nebus nei pilkas, nei nuobodus“, – savo optimizmo paslaptimi dalijasi tautodailininkas Virgaudas Lynikas.

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt