23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Neįgaliųjų teatras turi gyvuoti ir sulaukti palaikymo

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė „Palėpė“ suvaidino pasaką „Amatą mokėsi – išsigelbėsi“.

Tolerancijos link
Nustatymai

Neįgaliųjų teatrai iš visos Lietuvos, taip pat ir Latvijos, varžėsi jau 7 kartą surengtame festivalyje „Begasas“. Pasak renginio organizatorės kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės, kiekvienas iš jų yra kuo nors vertingas, išskirtinis, todėl apdovanoti visi kolektyvai. Pagrindinis prizas, begasas, šį kartą atiteko VšĮ „Kurčiųjų rea­bilitacijos centro“ liaudies teatrui „Mimika“ už judesio miniatiūrą „Vanduo – tai gyvybė“. 

Nuo biblinių istorijų iki gyvenimo vaizdelių

Į „Begaso“ sceną kopė patys įvairiausi kolektyvai – ir lengvą humoristinį stilių pasirinkusios trupės, studijos, ir rimtų režisūrinių bei aktorinių sprendimų beieškantys teatrai. Vieni kolektyvai žavėjo įspūdingomis dekoracijomis, puošniais drabužiais, kiti – subtiliomis mizanscenomis, gilių etinių problemų analize, treti pasitelkė humorą ir vaidino kasdienes, visiems suprantamas situacijas.

Kurčiųjų reabilitacijos centro teatro „Mimika“, kuriam vadovauja Titas Varnas, judesio miniatiūra sulaukė ne tik vertinimo komisijos, bet ir žiūrovų simpatijų. Nors aktoriai pasitelkė tik judesius ir mimiką, spektaklis buvo įtikinamas, suprantamas ir aiškus – būtina saugoti vandenį.

Iškilės ir Uogrės savivaldybių pozityvių žmonių teatrui „Be sienų“ už spektaklį „Kitoks iš Noterdamo“ atiteko mažojo begaso prizas.

Ne mažiau įspūdingas, tačiau visiškai kitoks – Iškilės ir Uogrės savivaldybių pozityvių žmonių teatras „Be sienų“. Jam už spektaklį „Kitoks iš Noterdamo“ atiteko mažojo begaso prizas. Šio pasirodymo akcentas – ryškūs charakteriai, jautri kulminacija, privertusi ne vieną braukti ašarą ir padaryti išvadą: svarbiausia ne žmogaus išvaizda, o tai, kas jo širdyje.

Rimtas etines problemas analizuojančių pasirodymų buvo ir daugiau. Štai dienos centro „Šviesa“ teatro terapinės trupės, vadovaujamos Silvijanos Bilskytės, spektaklis „Parduotas brolis“ – bib­linė Juozapo istorija apie pavydą, išdavystę, kerštą ir atleidimą. Šis įspūdinga scenografija iš kitų išsiskyręs pasirodymas ypatingas dar ir tuo, kad jį dienos centro „Šviesa“ lankytojai vaidino su seminarijos auklėtiniais.

Pamokomą istoriją apie tai, kad gebėjimas austi princą išgelbėjo iš piratų nelaisvės, suvaidino Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė „Palėpė“. Spektak­lis „Barbora pasiskubino“ pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos kūrinį, kurį atliko Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija „Arka“, taip pat pamokanti – nereikia skubotai daryti išvadų, o ypač dėl tokio subtilaus dalyko, kaip piršlybos.

Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė scenoje parodė liūdną tarnaitės Domicelės istoriją pagal Petro Cvirkos apsakymą „Kurpės“.

Lavėnų socialinės globos namų teatro trupė scenoje parodė liūdną tarnaitės Domicelės istoriją pagal Petro Cvirkos apsakymą „Kurpės“. Šis spektaklis galėtų būti pavyzdys, kaip įtraukti į vaidinimą ir sunkios negalios asmenis. 

Na, o Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ surengusi pasirodymą „Noriu į Molėtuvką“, scenoje tiesiog skaldė pokštus. Taip, kaip ir Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ teatro grupė „Kaukė“, suvaidinusi vaizdelį „Baba ir bočius“.

Žanriškai iš kitų išsiskyrė Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo grupė „Lyra“. Jos artistai scenoje skaitė improvizacines istorijas pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Apie daiktus“.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ teatro grupė „Kaukė“ suvaidino vaizdelį „Baba ir bočius“.

Teatre – kaip ir gyvenime

Virgio Bortkevičiaus vadovaujamas Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro Plastinės dramos teatriukas bene 3 kartus yra tapęs „Begaso“ laureatu. Šį kartą pagrindinis prizas atiteko kitiems, o Plastinės dramos teatriuko spektaklis išsiskyrė ypatingu dramatiškumu. Jiems pavyko atverti gilias visuomenės žaizdas.

Pasak režisieriaus, pasirinkta tema – fantazijos Vincento van Gogo paveikslų temomis „Mergina baltume“ – labai sudėtinga. „Van Gogas – visų laikų menininkų menininkas. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas. Jam teko išgyventi ir beprotnamį, ir šizofreniją. Tačiau dailininkas nepaprastai didžiavosi tuo, kad yra menininkas, nors būdamas gyvas nepardavė nė vieno savo paveikslo, – pasakoja režisierius. – Bandžiau atrasti paralelę tarp van Gogo gyvenimo ir šių dienų. Panašumų yra daug: ir Lietuvoje šiandien vyrauja sumaištis, chaosas.“ V. Bortkevičius pasakoja, kad jam labai patiko vieno van Gogo paveikslo pavadinimas „Girl in White“ (ang­lų kalba). Jį išvertė „Mergina baltume“. Spektaklio pradžioje žmonės tarsi muziejuje vaikšto, žiūri į van Gogo paveikslus. Baltai apsirengusi mergina pajunta įkvėpimą, sakralumą. To ji pradeda ieškoti ir gyvenime. Atrodo, randa... Tačiau žmonės ją nustumia, sutraiško, o vėliau jie patys save susinaikina. Toks, pasak režisieriaus, būtų labai grubus spektak­lio aprašymas – plastinės dramos žanro negalima papasakoti, jį reikia žiūrėti.

Pagrindinė V. Bortkevičiaus vadovaujamo teatriuko artistė, vaidinusi baltai apsirengusią merginą – Ernesta Žemaitytė. Ji pasakoja, kad spektaklis „Mergina baltume“ jai labai artimas. „Ta mergina labai susijusi su manimi, nes gyvenimo liūne vis ieškau šviesių dalykų. Stengiuosi ištraukti ir kitus iš tamsybių, bet neretai, kaip ir vaidinime, mane bando sutrypti. Kartais žmonės, kartais pats likimas. Bet kaip bebūtų, vis tiek keliuosi ir einu pirmyn“, – dalijasi patirtimi Ernesta. Vienas iš jai tenkančių iššūkių – įveikti cerebrinio paralyžiaus varžomą kūną. Mergina daug dirba, kad išmoktų nugalėti baimę, kuri sukausto lipant į sceną, įveikti save. Juk teatras jai – visas gyvenimas.


Neįgaliųjų teatrai visur panašūs

Pasak S. Dikčiūtės, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neįgaliųjų teatrų situacija panaši – daugeliui teatras yra labiau socialinė raiška (viena iš terapijos ar užimtumo formų), bet keletas kolektyvų scenoje sukuria ir meninę vertę. Juos labai sunku lyginti. „Begaso“ organizatorė sako ne kartą galvojusi, kad reikėtų padaryti atskirus festivalius profesionaliems, meninę vertę kuriantiems teatrams, kur jie galėtų rodyti pilno formato spektaklius, o regionuose surengti festivalį mėgėjų kolektyvams.

Festivalio „Begasas“ vertinimo komisijos pirmininkas Vitalijus Liubota jau 18 metų Ukrainoje vadovauja ypatingų žmonių, kaip jis vadina, teatrui. Prieš 3 metus jis taip pat dalyvavo festivalyje ir laimėjo pagrindinį prizą. Režisierius pasakoja, kad Ukrainoje yra per 100 neįgaliųjų teat­rų, vyksta bent 4 tik jiems skirti festivaliai. „Teatrai turi turėti kur pasirodyti, tik tada jiems bus stimulas kurti“, – įsitikinęs V. Liubota. Jis džiaugiasi, kad Lietuvoje jaučiamas vis didesnis susidomėjimas teatriniu judėjimu. „Neįgaliųjų teatras yra ypatingas. Jis gali turėti tam tikras įprasto teat­ro formas, tačiau yra kitoks. Neįgalieji nuolat dega, nes nori kažką įrodyti sau ir kitiems. Tai autentiška kūryba, apie kurią negalime nekalbėti. Jų organika sukelia tam tikras emocijas, kurių siekia ir įprastas teatras“, – dalijasi patirtimi režisierius.

Festivalio dalyvius sveikindamas socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis tarsi patvirtino V. Liubotos mintį: „Per pastaruosius metus aš niekur taip gerai nesijaučiau, kaip tarp jūsų. Ir aš supratau, kiek daug visuomenė prarado, kai per pastaruosius dešimtmečius bandė jus išstumti iš mūsų tarpo. Tas potencialas, kurį jūs turite, turėtų skleistis.“ Ministrui pritarė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė: „Žinau, kad mums reikia išeiti į platesnes erdves. Nes mes esame visuomenės dalis.“

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt