17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Neįgalieji kreipiasi į sveikatos apsaugos ministrą: vedate mus iš kantrybės

LNF administracijos direktorė Henrika Varnienė, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-MIkulėnienė ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova mano, kad valstybė nepakankamai rūpinasi neįgaliaisiais.

Tolerancijos link
Nustatymai

Neįgaliųjų atstovai ragina sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą daugiau dėmesio skirti realioms žmonių problemoms. Nekokybiška ortopedinė avalynė, nepakankamai kompensuojamųjų higienos priemonių, pabrangę vaistai ir kitos bėdos, pasak neįgaliųjų, yra negirdimos ir nesprendžiamos. 

Nesulaukia dėmesio

Pavargę nuo nesprendžiamų problemų neįgalieji Seime surengė spaudos konferenciją. Juos išklausiusi Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžė, kad kartais susidaro toks įspūdis, jog valstybė neturi geranoriškumo savo žmonių atžvilgiu. „Kalbant apie socialiai jautrias grupes, dažnai galvojama, kad viskas atsiremia į pinigus: jeigu trūksta pinigų, problemų išspręsti negali. Tačiau be pinigų yra kiti klausimai – mažesni, paprastesni. Labai priklauso, koks yra požiūris į tuos klausimus. Mes žmones seg­reguojame, atskiriame paprastais dalykais“, – sako Seimo narė. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė sako apgailestaujanti, kad į Seimo narių kreipimąsi dėl esamų prob­lemų Sveikatos apsaugos ministerija atsako formaliai: esą visi įstatymai veikia. Deja, realybė yra kitokia.

Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) administracijos direktorė Henrika Varnienė pabrėžė, kad su neįgaliųjų organizacijomis ministerija iš viso nebendrauja – prieš gerą mėnesį LNF siuntė A. Verygai laišką, kuriame prašė skirti laiko esamoms prob­lemoms aptarti, tačiau atsakymo nesulaukė. Tik po Seime surengtos spaudos konferencijos ministerijoje paskirtas susitikimas. Tiesa, pats ministras jame nedalyvavo.

Asociacijos Spina bifida ir hidrocefalija vadovė Rūta Udraitė-Mikalauskienė norėtų, kad mūsų šalyje būtų kompensuojami naujos kartos kateteriai.

Gal laikas pradėti kalbėti apie ortopedinės avalynės kokybę?

Pasak H. Varnienės, vaikams su negalia kompensuojamos 2 ortopedinės avalynės poros per metus, bet įstatymas surėdytas taip, kad tų 2 porų niekada negausi. Pirma to priežastis – ortopedijos įmonės batus gamina labai ilgai, o užsisakyti naują avalynės porą galima tik praėjus pusei metų nuo paskutinio užsakymo. „Vieną kartą dukrai užsakiau vasarines basutes, kai dar sniegas buvo, o gavau tik rugpjūčio mėnesį. Tada sakau: iš karto užsakykime žieminius batus. Mane apšaukė: reikia stotis į eilę, laukti pusę metų“, – dalijasi patirtimi H. Varnienė. Kristina Dūdonytė, basutes užsisakiusi rugpjūčio mėnesį, jų sulaukė tik po poros mėnesių.

Pasak H. Varnienės, batai, kurie yra užsakomi per ortopedijos įmonę, kainuoja apie 300 eurų. Tai pasakiška kaina, kurią sumoka valstybė, visi mokesčių mokėtojai. O kokybe žmonės dažnai nepatenkinti. Nuolat nešiojami batai greitai suplyšta, išklypsta. „Turi arba iš savo pinigų pirkti naują avalynę, arba laukti nežinia ko, neiti iš namų“, – piktinasi K. Dūdonytė. Ji sako esanti dažna batsiuvio klientė, nors ortopediniai batai turėtų būti remontuojami nemokamai.

„Kodėl valstybė turi sumokėti už nekokybišką prekę?“ – retoriškai klausia H. Varnienė. Jos teigimu, cerebriniu paralyžiumi sergantiesiems tinkami batai turi būti kieti, sutvirtintu kulnu, o, pavyzdžiui, „Pirmas žingsnis“ toje vietoje įdeda kartoną. Jis ilgai nelaiko, o juk batai turi tarnauti bent jau metus. Henrika pasakoja savo dukrai ortopedijos parduotuvėje pirkusi Italijoje pagamintus batus, už kuriuos mokėjo apie 600 Lt. Jų kokybė visai kita. H. Varnienė sako tik neseniai sužinojusi apie galimybę užsisakinėti ortopedinius batus užsienyje. Tačiau niekas ja nesinaudoja, nes apie tai tiesiog nežino.

„Norėtume tą pasakyti ministrui, bet jis nesusitinka“, – apgailestauja H. Varnienė.

Pirmi dveji batai – lietuviški, kiti – itališki. Jų kokybė ir išvaizda tikrai skiriasi. 

Ar žmogui užtenka tik vienų sauskelnių per dieną?

Kita problema – kompensuojamosios higienos priemonės. „Vaikams priklauso 2 sauskelnės per dieną, o suaugusiems – tik vienos. Ką, vaikas pasikeičia užaugęs? – stebisi H. Varnienė. – Kodėl kitose šalyse kompensuojamos 5 sauskelnės, o Lietuvoje suaugusiam žmogui skiriamos tik vienos?“ LNF atstovės teigimu, ne mažesnė problema ta, kad tinkamų sauskelnių tiesiog nėra kompensuojamuose sąrašuose. Ten esančios yra netinkamo dydžio, netinkamo sugeriamumo.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos vadovė Dana Migaliova iškėlė dar vieną prob­lemą – į kompensuojamųjų medicinos priemonių C sąrašą, kuriame nurodoma, kiek sauskelnių kokiais atvejais kompensuojama, neįtrauktas kodas F, t.y. turintieji proto arba psichikos negalią. Taigi jie nepatenka į gavėjų skaičių, jei neturi fizinių problemų, kurios lemtų šlapimo ar išmatų nelaikymą. O juk jie savo higienos funkcijų nekontroliuoja ne dėl fizinio, o dėl proto sutrikimų.

D. Migaliova atkreipė dėmesį, kad atsirado galimybė dalį priemonių išrašyti tiems, kuriems nustatytas slaugos poreikis, tačiau kai nustatyta priežiūra (o tokių atvejų yra daugiausiai), jos neskiriamos.

„Tėvams tai yra baisu, nes tos priemonės yra labai brangios. Neįgaliųjų reikalų taryboje buvo svarstytas šis klausimas ir nuspręsta į minėtą sąrašą įtraukti ligas su F kodu“, – sako D. Migaliova.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė pabrėžė ir tai, kad neįgaliesiems, kurie turi proto negalią, kompleksinius sutrikimus, cereb­rinį paralyžių, gauti odontologų pagalbą su nejautra yra labai sudėtinga. Eilėje reikia laukti apie metus, o kai sulaukia, dantis tenka išrauti, nes gydyti jų nebeišeina. Lietuvoje yra tik 3 klinikos, kuriose teikiama odontologinė pagalba su nejautra. Motyvuojama tuo, kad trūksta anesteziologų. D. Migaliova įsitikinusi, kad Lietuvoje tokia pagalba turėtų būti teikiama bent jau 10-yje didžiausių miestų.


Vaistai ne atpigo, o pabrango

Linos Gulbinės dukrai pripažinta epilepsija. Moteris pasakoja, kad ilgai vaistais nepavyko suvaldyti traukulių – jų būdavo keliasdešimt per dieną. Pagaliau daktarams pavyko surasti vaistų derinį, kurį vartojant traukuliai paretėjo iki kelių kartų per mėnesį. Deja, po reformos už vaistus tenka mokėti brangiau. Anksčiau moteris už vieną vaistą mokėdavo 27 eur (3 mėnesiams), dabar – 44 eur. „Mūsų šeima labai jautri kainoms ir šitą skirtumą tikrai pajutome“, – sako L. Gulbinė. Jos teigimu, kad vaistai pabrango, socialiniuose tinkluose pasakojo ir kitos epilepsija sergančius vaikus auginančios mamos. Dar blogiau – kai viena šeima vaistus, kuriuos nustojo kompensuoti, pakeitė analoginiais, vaiką ištiko traukulių koma. Ligoninėje buvo paaiškinta, kad jei žmogus vartoja puokštę vaistų, šalinti arba keisti ką nors iš tos puokštės yra nepaprastai pavojinga. L. Gulbinė sako tą patyrusi ir savo kailiu. Kai nusprendė viena vaistą pakeisti kitu, dukrai padažnėjo traukuliai, ji tapo vangi ir apatiška.

L. Gulbinei pritarė ir D. Migaliova. Jos teigimu, atrasti tinkamą epilepsijos gydymo schemą labai sudėtingas procesas. Kartais jis užtrunka metų metus. Moteris sako žinanti situacijų, kai keičiant vaistus sergantis žmogus tiesiog išėjo. „Epilepsija sergančiųjų Lietuvoje yra per 30 tūkst. Tiek šeimų skaičiuoja varganus pinigus, kad galėtų įpirkti vaistus“, – sako D. Migaliova.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos vadovė pasidžiaugė bent tuo, kad pagaliau ištikus apendicito priepuoliui proto negalią turintį žmogų jau veža į klinikas operuoti, o ne į psichiatrijos ligoninę.


Kateteriai ir vaistai – neišspręsta problema

Asociacijos Spina bifida ir hidrocefalija vadovė Rūta Udraitė-Mikalauskienė pasakoja, kad jos dukra kiekvieną dieną kas 4-6 valandas naudoja kateterius, kurie reikalingi šlapimo pūslei ištuštinti, siekiant išvengti visokių infekcijų, kurios gali lemti inkstų nepakankamumą ir panašius sutrikimus. „Prieš 2 metus pagaliau išsikovojome, kad būtų kompensuojamas reikiamas kateterių kiekis – 5 vienetai per dieną. Tačiau nesulaukiame kokybiškų, naujoviškų. Daugelyje ES šalių naudojami hidrofiliniai kateriai, kurie daug lengviau įsideda, juos žymiai lengviau naudoti patiems vaikams“, – vardija aktualijas R. Udraitė-Mikalauskienė. Deja, Lietuvoje geresnių ne tik niekas neįperka, bet jų tiesiog nėra.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipiasi į A. Verygą: su alkoholizmu reikia kovoti, tai yra rimta problema, tačiau kai žmonės palikti užribyje ir kai nėra jokio kontakto su valdžia, kai apima visiškas beviltiškumas, ar ne tai kartais pastūmėja į netinkamą problemų sprendimą?

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt