10
Pirm, Gruo
11 Nauji straipsniai

1991-ųjų sausį gynė Lietuvą, šiandien – žmogaus orumą

Ričardas Dubickas.

Tolerancijos link
Nustatymai

1991-ųjų sausio 13-osios įvykių dalyvis, televizijos bokšto gynėjas Ričardas Dubickas šiandien juda tik neįgaliojo vežimėliu. Šūsnyje jam išduotų medicininių dokumentų akys nuolat užkliūva už įrašo „1991 m. sausio 13-osios politraumos“. Tomis Lietuvos gynimo dienomis Ričardas nė nesusimąstė, kad jo patirtų sužalojimų pasekmės po kurio laiko pradės lįsti tarsi ylos iš maišo. Žaizdas apsigydęs vaikinas atsisakė neįgaliojo statuso. Tąsyk apie neįgaliesiems numatytas lengvatas nesinorėjo nė galvoti. Tačiau šiandien tokio adekvataus valstybės požiūrio Ričardas sako labai pasigendąs. 

Smūgis nuo „Alfos“ būrio vado

Sausio 13-ąją išgirdęs, kad sovietų tankai pajudėjo televizijos bokšto link, Ričardas nė akimirkos nedvejojo, kur jo vieta. Ką tik iš kariuomenės grįžęs 22-ejų vaikinas nė pats nepajuto, kaip atsidūrė pačiame sovietinės agresijos epicentre. Sausio 13-osios įvykių vaizdo įraše ne sykį šmėsteli Ričardo profilis. Jis – vienas tų, kurie iš po tanko vikšrų traukė televizijos operatorių ir jo kamerą.

Įtūžusių rusų kareivių riksmai, ugnimi spjaudantys šarvuočių vamzdžiai, šūviai, žūstančių žmonių aimanos... Visa tai tebeaidėjo iš budėjimo prie, deja, jau užimto televizijos bokšto grįžtančio ir Šeškinėje gyvenančios tetos namuose bent kiek atsikvėpti žadėjusio Ričardo ausyse. Vaikinas neįtarė, kad jo akistata su sužvėrėjusiais agresoriais dar nebaigta. Vilniuje buvo įvesta komendanto valanda, tad šią tvarką pažeidusį vyrą sustabdę sovietų kareiviai jį sumušė ir netekusį sąmonės nugabeno į Kosciuškos gatvėje tuomet buvusią karinę komendantūrą.

Tai, ką ten išgyveno, Ričardui ir šiandien sunku prisiminti. Siauroje belangėje kameroje – keliolika krauju plūstančių vyrų. Po tardymų juos čia įvilkdavo leisgyvius. Tai patyrė ir Ričardas. Vyras prisimena: jį pasodino ant prie grindų prikaltos taburetės, į akis nukreipė stip­rią šviesą. Pirmąjį antausį skėlė Sausio šturmo organizatorių, specialiojo būrio „Alfa“ vadas M. Golovatovas. Nors tąkart jis vilkėjo civiliniais drabužiais, Ričardas jį iškart pažino. Pavartęs iš vaikino atimtą karinį bilietą, Ričardą prisiminė ir M. Golovatovas. Jiedu buvo susitikę Pskovo desantininkų mokykloje, į kurią buvo nusiųstas į sovietinę armiją pašauktas vaikinas. M. Golovatovas joje dirbo instruktoriumi. „Tai ką, mes tave mokėm, o dabar į mus šaudai?!“ – griaudėjo „Alfa“ būrio vadas.

Po jo smūgio į galvą Ričardas pajuto aštrų spengimą – trūko ausies būgnelis. O jau po to smūgį iš kairės keitė smūgis iš dešinės. Jie lydėjo klausimus: kaip užminuota Aukščiausioji Taryba, kuo lietuviai ginkluoti, kaip pasitrauks Vyriausybė, V. Landsbergis?.. Ričardas, kaip ir šimtai kitų, atvira širdimi ir plikomis rankomis savo Tėvynę stojusių ginti žmonių, apie tai neturėjo jokio supratimo.

Vyras prisimena – skaudėjo tik pirmą parą, o po to – jau nebe, kūnas tapo tarsi guminis. Per besikartojančius tardymus laukdavo tik vieno – kad kuo greičiau netektų sąmonės ir nejaustų to žvėriško skausmo. Kairė koja buvo sulaužyta, trūko dešinio kelio sausgyslės, ši persisuko į kitą pusę, o sudaužyta galva priminė mėsos gniužulą. Į kraujo klaną kaskart atvelkami vyrai nebesitikėjo iš čia išeiti gyvi. Atsigavusieji ant kameros sienų dar raižė savo vardus – daugelis manė, kad tai bus jų paskutinioji gyviesiems palikta žinia.

Ričardas skausmą malšina didžiulėmis vaistų dozėmis.

Gyvybės šauksmas

Ričardas tegali spėlioti, kodėl vieną naktį kariškiai visus išvedė iš kameros, nugaromis po du surišo ir išvežė. Kažkur netoli Grigiškių išstūmė iš mašinos į griovį, apipylė spiritu. Ko gero, tetrūko degtuko brūkštelėjimo, kad neliktų įžūlaus sovietų kareivių siautėjimo liudytojų. Tačiau netikėtai į aikštelę įsuko keli į Vilnių žmones budėti vežę autobusai. Suirute pasinaudojusio Ričardo galvoje buvo vienintelė mintis: „Turiu šliaužti, kuo greičiau dingti iš šitos vietos.“ Ir jis šliaužė. Nė pats nežino, kiek laiko praėjo, kol atsidūrė ant greitkelio. „Gerai, kad tuo metu šalo – kraujas krešėjo. Tai mane ir išgelbėjo“, – pasakoja Ričardas.

Ant kelio jį pastebėjo automobiliu važiavę žmonės, iškvietė policiją, greitąją pagalbą. Ričardą nugabeno į tuometinę Vilniaus 1-ąją tarybinę (vėliau – šv. Jokūbo) ligoninę.

Į ją vežė ir kitus prie televizijos bokšto nukentėjusius gynėjus. „Iš pradžių mane paguldė prie žuvusiųjų. Matyt, nebuvo jokių gyvybės ženklų, – į skaudžius prisiminimus leidžiasi Ričardas. – Tačiau budėjęs neurochirurgas Ričardas Breiva (dabar jau miręs) užčiuopė pulsą. Iškart atsidūriau operacinėje. Adrenalino dozė trumpam atgaivino. Pradėjo „lopyti“. Porą savaičių išbuvau komoje.“

Nors greitkelyje jį radusiems žmonėms Ričardas buvo pasakęs tetos telefono numerį, tačiau ji giminaičio neatpažino – vaikino veidas buvo taip sudarkytas, kad jo vietoje buvo didžiulis sutinęs mėsos gabalas. Ričardas pasakoja, kad ir iš Linkuvos prapuolusio sūnaus ieškoti atvažiavusi motina ne iškart jį pažino. Tik drabužių liekanos ir motiniška nuojauta ją sustabdė prie į žmogų nepanašaus komon nugrimzdusio vaikino. Apgamas ant kojos patvirtino – tai tikrai Ričardas. Dar vieno tokio ženklo ant kaklo buvo neįmanoma pamatyti – visa krūtinė nuo smūgių buvo pajuodusi.

Sovietų kareiviai ramybėje nepaliko net sužeistųjų. Apsupdavo ligoninę, braudavosi į vidų, esą ieškodami nuo sovietinės armijos besislapstančių vaikinų. Medikai kaip įmanydami saugojo laisvės gynėjus. Ričardas pasakoja sąmonę atgaudavęs tai gimdymo skyriuje, tai morge. Sykį vaikiną išgelbėjo motinos klyksmas. Pamačiusi kareivių iš palatos jau nešamą sūnų, ant kojų sukėlė visą medicinos personalą.


Patirto siaubo pasekmės

Šiek tiek sustiprėjusį Ričardą artimieji slapta išsivežė pas senelius į Linkuvą. „Iki gegužės pabaigos dar „laižiausi“ žaizdas. Gydytojai perspėjo ypač saugoti stuburą – patirti smūgiai jį gerokai pažeidė, – pasakoja Ričardas. – Bet buvau jaunas, atrodė, kad viskas savaime susitvarkys.“ Vaikinas grįžo į Vilnių, įsidarbino Krašto apsaugos sistemoje.

Patirto siaubo pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 1991-ųjų pabaigoje – 1992-ųjų pradžioje sveikata ėmė sparčiai blogėti. Pradėjo kankinti naktiniai košmarai, neišpasakyti galvos skausmai, ėmė trikti psichika. Ričardas grįžo į Linkuvą. Neslepia, visas patiriamas negandas bandė skandinti alkoholyje. Nepadėjo. Neatsispyręs motinos ašaroms sutiko važiuoti gydytis į Rokiškį.

Situacija stabilizavosi. Ričardas vėl pamėgino įsidarbinti. Šįsyk – pagalbiniu darbininku statybose. Nešiojo plytas, skiedinį – darė tai, ko gydytojai neleido. Vyriškis prisipažįsta jų patarimams nepaklusęs ir vėliau, kai grįžęs į Vilnių įsidarbino Kino studijoje. Pradėjo nuo filmavimosi masinėse scenose, bet netrukus tapo kaskadininku: šokinėjo, griuvinėjo, kovėsi kardais. „Nors filmuojiesi su specialiomis apsaugomis, bet smūgius vis tiek jauti“, – sako vyras.

Viskas tęsėsi tol, kol vieną rytą Ričardas nepakilo iš lovos. Tiksliau – iš jos iškrito. Paralyžiavo visą kūną: negalėjo nei pajudėti, nei pagalbos prisišaukti. Beveik tris paras taip išgulėjo. Pasak medikų, dar 6-7 valandos ir gyvybinės jėgos jį būtų apleidusios. Visa laimė, kad Ričardo pasigedęs bičiulis susirado kopėčias, užlipo į antrame aukšte buvusį jo butą, iškvietė medikus.

Greitosios pagalbos ligoninėje atlikti tyrimai nedžiugino. Magnetinio rezonanso išvada – užspaustas nervas – neurochirurgo Ugniaus Kšano neįtikino. Po atliktos operacijos paaiškėjo, kad ant stuburo nervo susiformavęs auglys. Jį šalinti – per daug rizikinga. Galima tik „džiovinti“ vaistais. Saujomis juos geriantis Ričardas neslepia – šis darinys lengvai nepasiduoda, kiek apdorotas ir vėl atauga. Nuo 2006 m., kai auglys buvo aptiktas, Ričardui jau atliktos 26 stuburo operacijos. Šiemet laukia dar viena.

Deja, vyro sveikata tik blogėja. Kurį laiką dar vaikščiojęs su ramentais dabar Ričardas juda tik neįgaliojo vežimėliu. Nuolat kamuojantį skausmą malšina didžiulėmis vaistų dozėmis – kasdien išgeria po 24 tabletes. Gaunamos išmokos vos užtenka susimokėti už 100 proc. kompensuojamus vaistus. Jei ne labdaros valgykla, kurioje nemokamai gauna maisto produktų, nežinia kaip su irgi sunkiai sergančia žmona beišgyventų. Tik žiniasklaidos ir geros valios žmonių padedamas nusipirko baldus, į butą gali patekti per vargus įrengtu pandusu, 7 laiptelius įveikti padedančiu keltuvu.


Gilus problemų šulinys

Sausio 13-ąją R. Dubickas, kaip ir daugelis kitų Nepriklausomybės gynėjų, dalyvaus iškilmingame šios dienos minėjime Seime. Po jo Lietuvos gynėjai dar susitiks su Seimo nariais, ministrais, papasakos, kaip gyvena, su kokiomis problemomis susiduria. Šiam pokalbiui Ričardas ruošiasi labai atsakingai. Juk progų atviram pašnekesiui ne taip dažnai pasitaiko. O rūpesčių Nepriklausomybės gynėjams tikrai netrūksta. Pernai Ričardas prašė padėti išspręsti dvi problemas: skirti automobilį Sausio 13-osios draugijai ir sudaryti sąlygas kartą per metus Sausio įvykiuose nukentėjusiesiems pasigydyti sanatorijoje. Deja, šiemet vėl teks grįžti prie šių problemų, nes per metus jokių pokyčių taip ir neįvyko.

Po Sausio įvykių atsisakęs medikų siūlyto neįgalumo šiandien Ričardas stebisi – jo negalia nesiejama su tų dienų įvykiais, patirtais sužalojimais, todėl tokia apverktina ir jo gaunama išmoka. Paramos reikia pačiais įvairiausiais gyvenimo atvejais. Transporto paslaugų taip pat. Nesiliaujančių skausmų kamuojamas vyras – nuolatinis Skausmo klinikos pacientas. Kai didelės nuskausminamųjų vaistų, netgi morfijaus, dozės nebegelbsti, Ričardas važiuoja į Santariškes, kad jam būtų atlikta skausmo blokada. Kartais nuo vienos tokios procedūros iki kitos praeina pusantro mėnesio, kartais medicinos įstaigos duris tenka praverti ir du, ir tris sykius dažniau. Pasak Ričardo, šios procedūros labai skausmingos. „Po jų kurį laiką būnu kaip salota, pats nieko negaliu. Be pagalbos į namus niekaip neparsigaučiau.“ Su neštuvais jį nuneša į automobilį, taip pat ir į butą pargabena. Kaskart tokios pagalbos būtų sunku ieškoti, tad Ričardas pasirašė sutartį su Socialinės paramos cent­ru, pagal kurią jam perveda savo visą nuolatinės slaugos išmoką. „Jeigu Sausio 13-osios draugija turėtų autobusiuką, gal pavyktų sutaupyti bent dalį taip kasdieniam gyvenimui trūkstamų pinigų“, – svarsto vyras. O juk norėtųsi ir į koncertą, kokį kitą renginį nuvykti.

Ričardas prisipažįsta niekada savęs neklausiantis, ar už tokią Lietuvą kovojo. Ir nesiskundžia, kad ne vienos valdiškos institucijos duris tenka vis iš naujo varstyti, jog būtų padaryta viskas, kad kiekvienas žmogus jaustųsi oriai, kad išmaldos nereikėtų prašyti nei Nepriklausomybės gynėjams, nei visą gyvenimą sąžiningai dirbusiems ir dabar galo su galu nesuduriantiems senoliams, nei tik emigracijoje savo ateitį matančiam jaunimui. Šiam tikslui Ričardui negaila nei laiko, nei vis silpstančios sveikatos.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt