11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Pažvelkit į paveikslą... užsimerkę

Tolerancijos link
Nustatymai

Nacionalinė dailės galerija savo lankytojus pakvietė į akląjį pasimatymą su vizualiuoju menu. Ką tik pristatyta paroda „Blind date“ (liet. „Aklas pasimatymas“) – naujų pojūčių ir potyrių pliūpsnis. Jos sumanytojai kviečia kitaip pažvelgti į 10 lietuvių dailininkų paveikslų – pabandyti meną suvokti ne rega, o lytėjimu. Nors paro­da skirta regos negalią turintiems žmonėms, tačiau jos sumanytojai neabejoja, kad ji gali tapti intriguojančiu atradimu visiems menu besidomintiems žmonėms.

Meditacija su paveikslu

Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta paroda „Blind date“ – nebe pirmoji ne rega, o kitu – lytėjimo – pojūčiu meną padedanti suvokti galimybė. Prieš kurį laiką čia buvo eksponuota keletas taktilinių M. K. Čiurlionio paveikslų, išleistas meno kūrinių reljefinių atvirukų rinkinys. Todėl dviejų jaunų kompozitorių – Agnės Matulevičūtės ir Mato Druk­teinio – idėja surengti naują taktilinę parodą čia buvo priimta labai natūraliai.

Nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos XX-XXI a. ekspoziciją papildė 10 reljefinių reprodukcijų. Ant specialių metalinių rėmų išdėstyti balti paveikslai iškiliomis linijomis tarsi pratęsia ant sienos kabantį dailininko kūrinį. Prieš įsigilinant į jį parodos sumanytojai siūlo užsimerkti, užsidėti ausines ir pasinerti į kitais pojūčiais suvokiamą meno pasaulį. Menotyrininkės Dianos Raudonienės parengti įtaigūs paveikslų apibūdinimai tampa geriausiais palydovais į dailininko epochą, tarsi praveria virtualias duris į jo kūrybines dirbtuves, leidžia pajusti dažų kvapą, kartu su teptuko potėpiais pirštų galiukais tyrinėti kiekvieną pavaizduotą detalę, aplinką, susikurti bendrą vaizdą.

Tai savotiška meno terapija, meditacija, nė iš tolo neprilygstanti į parodos eksponatus skubiai mestam žvilgsniui. Į ją gera pasinerti ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Pažintis su taktiliniais paveikslais – tarsi meditacija.

Peizažas, abstrakcija, konceptuali tapyba

Pasak M. Drukteinio, vienas didžiausių iššūkių parodos sumanytojams buvo atrinkti paveikslus. Norėjosi, kad paroda „Blind date“ regėjimo negalios žmonėms atskleistų XX a. Lietuvos tapybos įvairovę: leistų susipažinti su lietuviškais peizažais, padėtų geriau suprasti žmogaus veido bruožus, mimikas, kūno judesius. Tačiau norėjosi žengti ir dar toliau – suteikti galimybę pajusti siurrealistinę, avangardinę tapybą, praplėsti šių žmonių suvokimą apie vizua­liojo meno raiškos priemones.

Šioje atrankoje dalyvauti buvo pakviesti ir reljefines paveikslų reprodukcijas kurti turėję skulptoriai. Jonas Aničas neslepia – jie rinkosi aiškios struktūros, labiau realistiškus paveikslus, kuriuos būtų lengviau atpažinti, suprasti, kas juose pavaizduota. Tačiau neprieštaravo ir parodos sumanytojų vizijai – norui stengtis formuoti platesnį nereginčių žmonių požiūrį į meną, leisti jiems atrasti naujų dalykų.

„Kubistinis portretas“, „Sindromas“, „Lakūno sapnas“ – iškalbingi paveikslų pavadinimai kvieste kviečia į naujų potyrių žadančią kelionę. Į taktilines reprodukcijas perkeltuose Jono Vaičio, Mstislavo Dobužinskio, Vytauto Kairiūkščio, Stasio Ušinsko, Liudomiro Slendzinskio, Bronislovo Jamonto, Vinco Kisarausko, Arvydo Šaltenio, Henriko Natalevičiaus ir Mikalojaus Šalkausko kūriniuose yra visko – nuo nesunkai atpažįstamo urbanistinio peizažo iki konceptualios tapybos.

Matas Drukteinis ir Irma Jokšytė (viduryje) gali ilgai pasakoti apie parodą.

Abipusė edukacija

Skulptorius J. Aničas pasakoja, kad reljefinę reprodukciją sukurti nebuvo paprasta. Tiek jam, tiek kolegai skulptoriui Matui Janušoniui tai buvo naujas dalykas. Iš pradžių svarstyta, ar nepasinaudojus šiuolaikinėmis technologijomis ir reljefinių paveikslų neatspausdinus 3D spausdintuvu. Tačiau sužinoję, kad Maskvoje, Puškino galerijoje, A. Matulevičiūtės matytos 3D reprodukcijos neperteikia paveikslo dvasios, apsisprendė – tardamiesi su regos negalią turinčiais žmonėmis jas kurs savo rankomis. Pasisemti patirties jiedu vyko į Italiją, Bolonijos mieste esantį Francesco Cavazos aklųjų institutą. Pasak J. Aničo, italai dažniausiai kuria Renesanso epochos reljefinius paveikslus, kuriuose pavaizduoti žmonės. Taktiliniams kūriniams jie naudoja gipso ir marmuro dulkių mišinį. Deja, šios medžiagos gana brangios, tad mūsų skulptoriams reprodukcijas teko kurti iš molio. Išdžiovinti, išdegti paveikslai buvo nudažyti baltais dažais.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga buvo pasiūliusi porą neregių konsultantų, kurie kartą per savaitę apsilankydavo skulptorių dirbtuvėse, savo jautriais pirštais apčiupinėdavo kuriamus paveikslus. Irma Jokšytė pasakoja, kad po tokios paveikslų „apžiūros“ susėsdavo su skulptoriais ir kalbėdavosi, diskutuodavo. Mergina neslepia – apie meną nedaug teišmanantys konsultantai labiau įsiklausydavo į skulptorių mintis, domėdavosi, ką jie daro stengdamiesi kuo tiksliau perteikti paveikslo turinį, kaip išryškina kūrinio perspektyvas ir pan. O neregiai, pasak Irmos, papasakodavo, kas trukdo geriau suvokti paveikslą, pasiūlydavo atsisakyti nesvarbių smulkų detalių, paryškinti iškilias kontūrų linijas. I. Jokšytės nuomone, šitie susitikimai, diskusijos tiek vieniems, tiek kitiems buvo svarbūs ir naudingi.

Parodos konsultantas Alvydas Valenta prie Vytauto Kairiūkščio „Kubistinio portreto“.

Nuo parodos iki diskusijų apie meno prieinamumą

M. Drukteinis tikisi, kad paro­da „Blind date“ Nacionalinėje dailės galerijoje tik pradeda savo kelionę. Mėnesį į aklą pasimatymą kvietusi vilniečius, paskui ji iškeliaus susitikti su kitų Lietuvos miestų meno mėgėjais. Parodos kuratoriai viliasi, kad grįžę iš šios kelionės taktiliniai paveikslai nepateks į meno kūrinių saugyklas, o liks nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje, juos bus galima bet kada apžiūrėti. O projektą įgyvendinusi Dailės galerija bus įrašyta į Europos muziejų ir galerijų, savo ekspozicijas pritaikančių regos negalią turintiems žmonėms, sąrašą.

„Labai norėtume ateityje šią parodą, šį projektą pristatyti užsienio šalyse, – sako M. Drukteinis. – Tikime, kad jį gerai priimtų pasaulio neregių bendruomenė. Šie paveikslai supažindintų su Lietuvos menu, mūsų dailininkais.“

Projekto autorių nuomone, paroda „Blind date“ galėtų tapti platesnės visuomenininės diskusijos apie kultūros ir meno įstaigų Lietuvoje pritaikymą regėjimo, judėjimo bei kitas negalias turintiems žmonėms, pradžia.

Meno muziejų prieinamumo tyrimą atlikti planuoja ir VšĮ „Socialiniai meno projektai“. Pasak šios įstaigos vadovės, dailėtyrininkės Ievos Petkutės, svarbu ne tik be kliūčių patekti į vieną ar kitą muziejų, bet į jo prieinamumą pažvelgti ir kitais aspektais – juk kiekvienai negaliai jie kitokie. „Lietuvoje meno muziejų nėra daug. Norime išsiaiškinti, kokia yra situacija, kas padaryta, kad juose saugomos, eksponuojamos vertybės būtų vienodai prieinamos fizinę, regos, klausos, proto bei kitas negalias turintiems žmonėms“, – sako I. Petkutė.

„Nors ši paroda pirmiausia skirta neregiams, tačiau ji padidina kūrinio prieinamumą, sukuria refleksiją ir kitoms paro­dos lankytojų grupėms, – įsitikinusi kita „Socialinių meno projektų“ atstovė dr. Simona Karpavičiūtė. – Meno prieinamumas ir dalyvavimas kūrybinėje veikoje turi įtakos ne tik asmens, bet ir visos visuomenės sveikatai bei gerovei.“

Meno kūrėjai, jo tyrinėtojai vieningai sutaria – reikia daryti viską, kad būtų skatinama ne reprezentatyvioji, bet tikra ir naudinga sociokultūrinė integracija.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt