19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Ar negalios tema kine mažina atskirtį?

Diskusijos apie negalią kine dalyviai (iš kairės): Dovilė Butnoriūtė, Linas Mikuta, Austė Zdančiūtė, Vilma Levickaitė.

Tolerancijos link
Nustatymai

Dokumentinių filmų apie žmones su negalia yra nemažai, o vaidybiniame kine tokia tema labai reta. 2015 m. geriausių filmų šimtuke tik šiek tiek daugiau nei 2 proc. parodytų personažų turėjo negalią. Ar negalia mažiau estetiškai vertinga? Gal vyraujantys stereotipai trukdo sukurti įdomius personažus? O galbūt trūksta negalią turinčių kūrėjų? Šiomis temomis buvo diskutuota Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos surengtoje diskusijoje. 

Negalia – nepelninga tema

Kino režisieriaus Lino Mikutos nuomone, vaidybinių filmų Lietuvoje apskritai sukuriama nedaug, tad ir negalios temos juose beveik nėra. Tačiau pasauliniame kine negalia nėra toks jau retas dalykas. Vis dėlto tai nėra labai gerai parduodama tema, nes Holivudo industrija paremta visai kitokiomis vertybėmis. „Holivudo aktorių kultas kuriamas pagal senovės romėnų dievų garbinimo modelį: jie lyg pusdieviai – visada gražūs, sveiki. Žmogus, turintis negalią, į tą „panteoną“, žinoma, nepatenka. Kai sveikas aktorius vaidina neįgalų, viskas gerai, bet jei vaidina neįgalus žmogus, į jį žiūrima su užuojauta“, – sakė režisierius.

Pasak L. Mikutos, neseniai sukūrusio dokumentinį filmą „Šaltos ausys“, kuriame vienas iš dviejų pagrindinių herojų turi klausos negalią, dokumentika dažniausiai kalba apie žmonių santykius, jų pažeidžiamumą, apie dvasiniame arba fiziniame paribyje atsidūrusio žmogaus dramą. Toks žmogus tampa tam tikru lakmuso popierėliu, kuris identifikuoja pačios visuomenės problemas: kaip ji priima negalią turintį žmogų, kaip jį vertina, kokia pozicija komunikuojant su juo dominuoja – galia, užuojauta ar lygiavertiškumas.

Dovilė Butnoriūtė pripažino, kad dokumentikos ir vaidybinio kino užduotys skiriasi. „Vaidybiniame kine svarbiausia rasti įdomią istoriją – nelabai svarbu, ar žmogus neįgalus, ar tiesiog kitoks jo gyvenimo būdas, kitaip žiūri į pasaulį, kitaip jį supranta.“ Ji apgailestavo, kad Lietuvoje trūksta gerų kino scenarijų, nėra žanrinės ir tematinės įvairovės, tačiau pasidžiaugė, kad kitais metais režisierius Ignas Jonynas turėtų baigti filmą apie neregį – neįgaliesiems jis turėtų būti suprantamas ir įdomus.

Diskusijoje apie negalią kine akcentuota, kad būtina didinti prieinamumą neįgaliesiems.

Svarbiausia – ne tema, o kūrinio kokybė

„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė taip pat įsitikinusi, kad lietuviškuose filmuose trūksta įvairovės, skirtingų situacijų. Ji pastebėjo, kad filmų apie neįgalius žmones nemažai, bet dauguma jų – užsakomieji. „Pačios neįgaliųjų organizacijos užsisako tokius reprezentacinius filmus, nes sveiki žmonės apie neįgaliuosius mažai žino, vis dar yra didžiulė atskirtis“, – konstatavo prelegentė.

Lietuvoje yra nemažai kino festivalių, jų programoje pasitaiko ir filmų apie negalią. Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos kuratorė ir vertimų koordinatorė Austė Zdančiūtė pastebėjo, kad formuojant festivalio programą, svarbiausia rasti gerą kino kūrinį, ne tiek svarbi jo tema.

„Manau, būtų labai keista sudaryti programą, kurioje būtų tik filmai apie neįgalius žmones, – pritarė V. Levickaitė. – Mes patys, ko gero, nelabai mėgstame žiūrėti filmą, jeigu jis pristatomas akcentuojant, kad tai – filmas apie neįgalumą, o ne tiesiog geras filmas apie žmogų, apie kitokią egzistencinę patirtį. Norėčiau, kad su neįgaliais žmonėmis labiau integruotumėmės ne per filmus, o gyvenime, tada nereikėtų skaičiuoti, ar daugiau filmų su negalia, ar be.“


Tikslas – didinti prieinamumą

D. Butnoriūtė įsitikinusi, kad svarbiausia – suteikti sąlygas žiūrėti filmus įvairių negalių turintiems žmonėms. Ji pasidžiaugė, kad nacionalinis transliuotojas Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ padarė prieinamą turintiesiems regos negalią – LRT mediatekoje galima „pasižiūrėti“ filmą su garsiniu vaizdavimu aprašu, kuris vizualinę informaciją perteikia neregiui suprantamu būdu. Festivalis „Nepatogus kinas“ įgyvendina projektą, kuriuo siekia padidinti prieinamumą turintiesiems klausos negalią – atrinktiems filmams parengiami subtitrai, perteikiantys ne tik dialogus, bet ir kitus filme girdimus garsus. „Svarbu didinti ir pačių kino kūrėjų sąmoningumą – jiems taip pat turėtų rūpėti, kad jų filmai taptų prieinami visiems“, – sakė D. Butnoriūtė.

A. Zdančiūtė, apibendrindama „Nepatogaus kino“ patirtį, pagyrė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo studijų programos studentus, kurių pastangos teikia vilties, kad greitai Lietuvoje bus įmanoma filmus profesionaliai pritaikyti klausos ir regos negalią turintiesiems. Jos nuomone, būtina stengtis, kad neįgalieji įprastų eiti į kino teatrą.

V. Levickaitė pritardama akcentavo, kad pirmiausia reikia pradėti nuo fizinio pritaikymo, kuris vis dar yra nepakankamas. Kita vertus, reikia rasti būdų pasikviesti į kino teatrą įvairias negalias turinčių žmonių grupes, parodyti jiems, kad čia gali rasti specialiai pritaikytų filmų. „Turi būti pradėtas nuoseklus darbas, turi būti primenama, kad tam tikru dažnumu bus rodomi jiems skirti profesionaliai paruošti seansai“, – apibendrino V. Levickaitė.

Gaila, diskusijoje pritrūko pačių neįgaliųjų nuomonės. Nors organizatoriai pažadėjo, kad renginyje dalyvaus lietuvių gestų kalbos vertėja, jos paslaugų neprireikė, o pora vežimėliais judančių klausytojų nelaukė renginio pabaigos.

Sigita INČIŪRIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt