17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Tautos gyvybingumo ženklai – iš širdies sklindančios dainos

Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblis „Gija“ Dainų šventėje dalyvavo jau ketvirtą kartą.

Tolerancijos link
Nustatymai

Šimtmečio Dainų šventė „Vardan tos...“ suvienijo visame pasaulyje gyvenančius lietuvius. Šventinę savaitę po Vilnių pasklido daugiau kaip 36 tūkst. tautiniais drabužiais pasipuošusių dainininkų, šokėjų, muzikantų. Tokį pasididžiavimą gimtuoju kraštu, jo tradicijomis tik per tokias šventes ir tegalime pajusti – ne be reikalo Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją UNESCO paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Į šimtmečio Dainų šventę gražiai įsiliejo ir neįgaliųjų kolektyvai. Daugiausiai jų pasirodė Folkloro dienos prog­ramoje.

Genovaitė Adiklienė šimtmečio Dainų šventei prilipdė molinių švilpynių.

„Gijos“ programos – autentiško folkloro atspindys

Prieš du dešimtmečius susikūręs Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblis „Gija“ į Dainų šventę atvyko jau ketvirtą kartą. Kolektyvo vadovė Danė Jančienė džiaugiasi, kad atranką „Gija“ praėjo nesunkiai. Atsižvelgę į organizatorių nuostatus, numačiusius Folkloro dieną skirti didiems gimtojo krašto žmonėms pagerbti, savo programos herojumi marijampoliečiai nedvejodami pasirinko žinomą smuikininką Juozą Jančą. Atrankos komisijai jie ne tik gyvai pristatė prog­ramą „Smuikas – visas gyvenimas“, bet ir parodė filmuotą medžiagą. Pasak D. Jančienės, į savo pasirodymą „Gija“ sudėjo J. Jančo vaikystėje, jaunystėje grotas polkas ir valsus, dainuotas dainas. Jau 22 metus garsaus kaimo smuikininko nėra tarp mūsų, tačiau jo melodijos gyvos ir šiandien. Jomis žmones džiugina ne tik „Gija“, bet ir Marijampolėje gerai žinomas „Žibinyčios“ ansamblis, kapelų muzikantai.

Šventės organizatoriai prašė, kad pagal žinomo smuikininko paliktas, atskiru leidiniu išleistas polkų, valsų natas senovinius muzikos kūrinius atliktų jo sūnus. Taigi šimtmečio Dainų šventėje „Gijos“ ansamblio atliekamoms dainoms pritarė smuikininkas Algirdas Jančas. „Dieduko mylėtos dainos, melodijos – viskas iš jo repertuaro, – sakė ansamblio vadovė, garsaus smuikininko marti D. Jančienė. – Dainų šventei parinkome penkis kūrinius. Galėjome padainuoti kelissyk daugiau, bet turėjome tik 20 minučių.“ Juolab kad vien muzikos ir dainų neužteko – programą dar reikėjo paįvairinti ir prisiminimais apie kaimo šviesuolį, ir „Gijos“ žiūrovus visada linksmai nuteikiančiomis pasakotojos Aldonos Vaišnorienės istorijomis.

Varėnos rajono Matuizų folkloro ansamblyje „Verbena“ dainuoja ir negalią turinčios dainininkės. 

„Nė vienos dienos be dainos, be vaidinimo, be eilių“, – trumpai savo gyvenimo credo pristatė pasakotoja. Pasak jos, tokį gyvenimo būdą atsinešė su genais. „Mama dainavo, vaidino ir labai išraiškingai pasakodavo, žinojo daugybę visokių priežodžių“, – prisimena Aldona. O ir ją pačią, daug metų mokytojavusią, tautosaka labai traukė. Priežodžiai, patarlės, linksmi nutikimai iš moters atminties pilasi lyg iš gausybės rago.

Tautos paveldui ištikimo folkloro ansamblio repertuarą papildo ir jau 17 metų „Gijoje“ dainuojančios Staselės Brokienės atmintyje išsaugotos iš tėvelio, buvusio armonikieriaus, liaudies dainų mėgėjo išmoktos autentiškos melodijos. Taip, pasak D. Jančienės, ir susidėlioja unikalios ansamblio programos.

„Gija“ traukia ne tik marijampoliečius. Ansamblyje groja, dainuoja ir kaunietis Julius Švedas. Keturis dešimtmečius Suvalkijoje gyvenęs vyras neslepia – gimtinės traukai sunku atsispirti. Ypač tokiai, kuri saugoja ir puoselėja senolių tradicijas. Vardan jų 92 metų vyras tik ranka numoja į Kauną nuo Marijampolės skiriantį atstumą, repeticijoms atiduotas valandas. Pasak dar trijuose kolektyvuose grojančio vyro, tik muzika ir neleidžia pasenti.

Mykolas Kručas (dešinėje) ir Bronius Sedleckas Folkloro dienos dalyviai.

Iš gausaus paveldo – skambiausios „Verbenos“ dainos

Vos už 10 kilometrų nuo Varėnos įsikūrusiose Matuizose kultūrinis gyvenimas virte verda. Čia veikia moterų ir merginų tautinių šokių kolektyvai, suaugusiųjų ir jaunimo teatrai, jaunučių šokių ansamblis, humoro grupė „MTV“, vaikų folkloro kolektyvas. Į repeticijas renkasi ir dviejų liaudišką repertuarą besirenkančių Daivos Kielienės vadovaujamų ansamblių – „Verbenos“ bei Neįgaliųjų draugijos „Atgaivos“ dainininkės. Ir vieno, ir kito kolektyvo repertuaras panašus, tai suartina dainininkes, tad ištvermingesnės, daugiau laiko ir jėgų šiam pomėgiui skirti galinčios neįgalios moterys dainuoja abiejuose ansambliuose. Keturios iš jų kartu su „Verbena“ atvyko ir į Vilniuje vykusią šimtmečio Dainų šventę.

Pasak jau 20 metų kultūrai paskyrusios D. Kielienės, žymaus žmogaus Matuizų dainininkėms toli žvalgytis irgi nereikėjo. „Vakarinę giesmę“ jos skyrė savo krašto šviesuolei – tremtinei, knygnešei, už lietuvybės puoselėjimą Prezidento Valdo Adamkaus medaliu apdovanotai Zofijai Tarailaitei-Jaskelevičienei. Giesmininkes draugėn subūrusi ir kurį laiką joms vadovausi moteris mokėjo daugiau kaip 500 dainų – nemažai jų tautosakos rinkėjams išdainavo. O „Verbenos“ dainininkės ir Zofijos žodžius apie prasmingą gyvenimą priminė. „Gyvenu Dievui, Tėvynei ir žmogui“, – sakydavo kito skausmui nebuvusi abejinga ir nuskriaustajam visada padėdavusi kaimo šviesuolė.

Folkloro ansamblio „Gija“ vadovė Danė Jančienė.

Didžiulius folkloro klodus atmintyje sukaupusi ir abiejuose ansambliuose dainuojanti Malvina Jakučionienė. 89-erių metų moterį lietuvių liaudies dainos lydi nuo jaunystės. Iki šiol Malvinos atmintyje gyvos tėvų namuose rengtos gegužinės pamaldos, po kurių nuo jaunimo dainų skambėdavo visos apylinkės. Meilę muzikai ji perdavė ir savo mokiniams – 49 metus dirbo Čebatorių mokykloje. M. Jakučionienės mokiniai net „Dainų dainelės“ laureatai buvo. O ir pati Malvina šoko, chore dainavo. Moteris šypsosi: sunku ir besuskaičiuoti, kiek kartų dainų šventėse dalyvavo.

Kai visą gyvenimą muzika lydi, ir šimtmečio Dainų šventei skirtą naują repertuarą išmokti nebuvo sunku. Porą mėnesių kasdien į repeticijas rinkosi, dainų skambesį gludino. „Daina gyvastį palaiko, stiprybės suteikia“, – džiaugiasi žvali ir besišypsanti M. Jakučionienė.

Daina nuo visų negandų ginasi ir Jūratė Matuizienė. Aukštaitijoje gimusi, ne vienerius metus Vilniuje, Kaune praleidusi Jūratė dabar save vadina dzūke ir iš Varėnos krašto niekur kraustytis nežada. „Verbenoje“ jau 12-tus metus dainuoja, „Atgaivoje“ – 6-erius. „Esu aktyvistė – visuose renginiuose dalyvauju, visur važiuoju, – pasakoja ji. – Visa mūsų giminė – kultūros žmonės. Turbūt ir aš tuos kultūrinius genus paveldėjau.“ Ir dainavimas dviejuose ansambliuose jos visai nevargina. Atvirkščiai – įkvepia, suteikia energijos, o tada ir vargai nesunkūs, ir bėdos lengvos.

„Verbenos“ ir „Atgaivos“ dainininkes liaudies dainų moko Daiva Kielienė.

Ir žodinė kūryba, ir dailieji amatai – tautos tradicijų tąsa

Šimtmečio dainų šventėje kartu su Upninkų kultūros centro folkloro ansambliu „Letaukėla“ dalyvavo Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos nariai Mykolas Kručas ir Bronius Sedleckas. Senolių balsai ansamblyje gražiai dera, ir į polkos sūkurį jiedu dar smagiai įsisuka. Bernardinų sode savo pasirodymą baigusio Mykolo dar laukė ne mažiau atsakingas momentas – Katedros aikštėje, greta Valdovų rūmų, jis turėjo prisistatyti kaip pasakorių pasakorius. Šiam pasirodymui M. Kručas parengė šmaikštų pasakojimą apie tai, kaip sumanus žmogus pergudravo vaivadą ir pavogė jo žmonos naktinius marškinius. Nuo Krekenavos (Panevėžio r.) kilusio senolio repertuare – apie 20 linksmų istorijų. Pasak savo gimtąja tarme jas pasakojančio Mykolo, visos tik­rai gyvenime nutikusios. Tiesa, šiek kiek padailintos, vaizdingesniais posakiais paįvairintos. Ir ne vieną valandą prieš veidrodį „šlifuotos“, pasakotojo gestais, mimika papildytos.

Kanklininkas, dainininkas, šokėjas, poetas, pasakorius – daugybe įvairiausių talentų apdovanotas M. Kručas dabar po trupinėlį renka medžiagą apie savo giminę. Kitąmet savo 90-mečio proga Mykolas žada išleisti knygą apie tuos, kurie, pasak jo, turi bent lašą Kručų giminės kraujo.

Pirmą kartą su savo dirbiniais į Dainų šventę atkeliavo ir Utenos rajono neįgaliųjų draugijos narė Genovaitė Adiklienė. Tik jos palapinėje puikavosi ne primityviosios dailės paveikslai, kuriais garsėja ši tautodailininkė, o molinukai – švilpynėmis virtę paukšteliai, žvėreliai. Domėjimąsi keramika Genovaitė perėmė iš Amžinybėn iškeliavusio vyro Kazimiero. Iš jo išmokusi švilpynes lipdyti, šiame darbe moteris randa nusiraminimą ir sielos atgaivą.

Visi, kas į šimtmečio Dainų šventę įliejo širdies šilumos, prisidėjo prie tautos gyvybingumo, jos tradicijų išsaugojimo.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt