19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Ralyje „Aplink Lietuvą 2018“ – sėkmingas neįgaliųjų finišas ir apdovanojimų gausa

Apdovanojimus pelnę neįgaliųjų vežimėliais judantys ralio dalyviai.

Tolerancijos link
Nustatymai

Skambant orkestro maršams Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje paskelbtas ralio „Aplink Lietuvą 2018“ finišas. Varžydamiesi dėl šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės taurės 100 šių prestižinių lenktynių ekipažų įveikė net 1100 kilometrų. Finišą sėkmingai pasiekė ir visi 8 startavę neįgaliųjų ekipažai. 

Dėl garbingo apdovanojimo – atkakli kova

Lietuvos automobilių klubo rengiamame ralyje „Aplink Lietuvą“ nuo 1996-ųjų dalyvauja ir negalią turintys automobilių sporto entuziastai. Neįgaliųjų įskaitos dalyviai varžosi dviejose klasėse – rateliais judančių (N1) bei vaikštančių (N2). Rungtyniaujama dėl garbingiausio neįgaliųjų įskaitos apdovanojimo – socialinės apsaugos ir darbo ministro taurės. Ją šiemet (kaip, beje, ir pernai) Linas Kukuraitis įteikė širvintiškių Algimanto Kojo ir Vytauto Barecko ekipažui. Jiedu tapo ir neįgaliųjų vežimėliais judančių klasės (N1) nugalėtojais. Dar po vieną taurę vaikinai pelnė už greičiausiai įveiktą papildomą kelio ruožą. N2 klasės nugalėtojų taurės įteiktos telšiškių Alfredo ir Egidijaus Ukrinų ekipažui.

Atkakliausia kova dėl svarbiausio apdovanojimo – socialinės apsaugos ir darbo ministro taurės – neįgaliųjų įskaitoje ir vyko tarp šių dviejų ekipažų. Bene aštuntą kartą ralyje dalyvaujantis A. Kojis sako nepamenąs, kad kada nors būtų tekę skaičiuoti ne varžovus skiriančias minutes, o sekundes. Pasak jo, anksčiau iš karto viskas būdavo gana aišku, nes atotrūkis tarp pirmos ir antros vietos būdavo akivaizdus. Šįkart lenktynininkai negalėjo atsipalaiduoti visas tris dienas. Pirmos dienos „atsiplėšimą“ panaikino padaryta klaida – viena neįveikta trasa, ir kitą dieną vėl viską reikėjo pradėti iš naujo. Varžovai visą dieną lipo ant kulnų – lenktynės vyko sekundė į sekundę. Trečia diena A. Kojo ir V. Barecko ekipažą ne juokais išgąsdino – iki 39 laipsnių pakilusi Algimanto temperatūra nežadėjo nieko gero. Laimė, vaistai padėjo suvaldyti situaciją ir maksimaliai susikaupę vaikinai iškovojo pergalę.

Simbolinė rateliais judančių lenktynininkų garbės pakyla atrodo taip: pirmoji vieta – A. Kojis ir V. Bareckas, antroji – Ramunė Šidlauskaitė ir Justina Darulytė, trečioji – Robertas Šimonis ir Rokas Dailydė. Vaikštančių lenktynininkų grupėje apdovanojimus pelnė: pirmieji – A. Ukrinas ir E. Ukrinas, antrieji – Mažvydas Butkevičius ir Mindaugas Brazauskas, tretieji – Rolandas Šukys ir Raminta Šukytė.

Raminta Šukytė pirmą kartą išbandė šturmanės pareigas. Jai atiteko jauniausios ralio dalyvės taurė.

Neįgaliųjų komandoje – jauniausia ralio dalyvė

Iškilmingoje ralio „Aplink Lietuvą“ nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje pirmoji iš neįgaliųjų įskaitos dalyvių taurę atsiėmė R. Šukytė. Į šturmano vietą penktą kartą ralyje dalyvaujančio tėčio R. Šukio vairuojamame automobilyje sėdusi 13-metė Raminta apdovanota kaip jauniausia ralio dalyvė.

Automobiliais besidominti, tačiau panašios patirties neturinti mergina neslėpė – šis išbandymas jai buvo tikrai nelengvas. Raminta jam dar nebuvo pasiruošusi, tačiau teko gelbėti situaciją, padėti kito šturmano neradusiam tėčiui. „Pirmame etape net ašarų buvo, – juokauja lenktynininkas iš Joniškio. – Iš pradžių buvo šiokių tokių nesklandumų, bet paskui pramoko. Kitais metais irgi žada važiuoti.“

„Kai nukrito mašinos apačios apsauga, išsigandau, kad kas nors neatsitiktų“, – neslepia mergina. „Ir atsitiko“, – tarsteli tėtis. „Antros dienos vakare Uoginių kartodrome (Kupiškio r.) pramušė karterį, – atvirauja šturmanė. – Tepalai išbėgo.“ Situacija išties buvo sudėtinga. Net manė, kad ralis jau baigėsi. Visa laimė, jog efektyviai lenktynių dalyviams padėjęs lydintysis ekipažas Panevėžyje surado reikalingą detalę, nuvažiavo, nupirko. Per naktį automobilis buvo suremontuotas ir jau ryte ekipažas galėjo sėkmingai tęsti lenktynes. Bemiegės nakties nuovargis garuote išgaravo, kai iš socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio rankų tėtis ir dukra atsiėmė N2 neįgaliųjų klasėje iškovotą trečią vietą patvirtinančias taures.

Ketvirtą kartą ralyje „Ap­link Lietuvą“ į šturmanės vietą R. Šidlauskaitės vairuojamame automobilyje sėdusi J. Darulytė tikina: šturmano pareigos išties labai atsakingos. Vienu metu turi žiūrėti į kelio knygą, stebėti trasą, laiku perspėti vairuotoją apie artėjančią užduotį. Justina prisimena, kaip pirmą kartą, panašiai kaip šįsyk Raminta, neturėdama jokios patirties, išvažiavo į ralį. „Atsisėdau į automobilį, gavau kelio knygą ir visiškai nežinojau, ką daryti. Pirma trasa, antra. Ramunė šiek tiek padėjo ir po dviejų dienų pajutau, kad galiu būti šturmane. Sugebėjome finišuoti, pasiekėme gerų rezultatų.“

R. Šidlauskaitės ir J. Darulytės ekipažas šįsyk ne tik pelnė antrą vietą vežimėliais judančių neįgaliųjų klasėje, bet ir pateko į greičiausių ralio moterų ekipažų trejetuką.

Algimanto Kojo ir Vytauto Barecko ekipažas šiemet pelnė net tris apdovanojimus .

Be lydinčiojo ekipažo – kaip be rankų

Du kartus ralyje „Aplink Lietuvą“ dalyvavęs Modestas Baltakis šiemet sėdo ne už lenktyninio, o už juos lydinčio automobilio vairo. Daugiau kaip porą dešimtmečių vairuojantis vyras gerai žino, ką reiškia kelyje, o ypač lenktynių trasoje, sugedęs automobilis. Visiems ralio dalyviams sėkmingai finišavus, Modestas pagaliau atsikvėpė. Pasak jo, trasa buvo labai sunki, anksčiau tokių nebūdavo. „Šiemet mašina turėjo būti paruošta visapusiškai, – sako jis. – Kartodromai, slalomai, kitų automobilių išdraskyti sudėtingi posūkiai... Savo asmeninės mašinos man būtų buvę gaila. Bet, jeigu būčiau dalyvavęs, žinoma, būčiau išspaudęs viską, ką ji gali.“

„Spaudė“ ir kiti. Techninę pagalbą turėjusiam užtikrinti ekipažui, kuriame be Modesto buvo ir apie automobilius nemažai išmanantis Linas Zavadckis, darbo tikrai netrūko. Daug jėgų pareikalavo ne tik įvairūs remonto darbai. Detalių internete teko ieškoti net vidurnaktį, važiuoti jų parsivežti, o paskui aplink sustatytų mašinų prožektorių šviesoje keisti sugedusio automobilio variklio dugninę (karterį). Pasak Modesto, smagu, kad geranoriškai padėti sutiko kitų ekipažų meistrai, susinešė visus savo įrankius – bendromis jėgomis išsisuko iš keblios padėties.

Beje, įtampa prasidėjo jau pačią pirmą diena, kai merginų ekipažas greičio ruože netoli Jonavos prakirto padangą. R. Šidlauskaitė ir J. Darulytė juokavo pasijutusios kaip „Formulės“ lenktynėse. „Iki laiko kontrolės punkto buvo likusios šešios minutės. Vyrukai čiupo raktus – netiko, bėgte prie kito ekipažo, pasiskolino, atsuko ir per keturias minutes ratą pakeitė. Kontrolės punktą pasiekėme laiku“, – pasakoja R. Šidlauskaitė. Su atsarginiu ratu elegantiškai (apie greitį tuomet niekas galvojo) įveikusios dar kelias užduotis merginos pasiekė Alytų. „Alytuje mūsų atsarginį ratą nauju pakeitė greičiau nei per dvi minutes. Iki laiko kontrolės punkto apytiksliai buvo likę 16 sekundžių. Jeigu būtume pavėlavusios, būtume gavusios baudą“, – ekstremalių išgyvenimų pareikalavusias akimirkas prisimena R. Šidlauskaitė. Pasak merginos, tokiose situacijose viską lemia gerai koordinuotas komandinis darbas – greita reakcija, mąstymas, susiklausymas. Tik šito nestokojusio lydinčio ekipažo dėka šiemet finišavo visi neįgaliųjų įskaitos dalyviai.

Visiems ekipažams sėkmingai finišuoti padėjo Modesto Baltakio ir Lino Zavadckio pagalba.

Ratukininkams kliūčių ruožų – kur kas daugiau

Rateliais judantys automobilių sporto entuziastai pasakoja, kad jiems ralį įveikti gerokai sunkiau nei stipriems, profesionaliems lenktynininkams. Pasak R. Šidlauskaitės, jeigu automobilyje įrengtas rankinis valdymas, vairuoti gali tik viena ranka, todėl slalomo rungtys tampa didžiuliu iššūkiu. „Kai matai, kaip kiti dirba abiem rankom, o tu gali tik viena, supranti, kokios nelygios mūsų galimybės, – pasakoja Ramunė. – Visą alkūnę nutryniau nuo sukiojimo įsirėmus. Ir kitas trasas viena ranka turi įveikti – tai pareikalauja daug jėgų ir susikaupimo. O jeigu dar karšta, vairas slysta...“

J. Darulytė atkreipia dėmesį ir dar į vieną aplinkybę – neįgalieji ralyje paprastai startuoja paskutiniai. Pasak šturmanės, kroso trasos jau būna išvažinėtos, jose paliktos gilios vėžės, į kurias automobilį tiesiog įmeta, todėl turi arba važiuoti lėčiau, arba mokėti labai gerai valdyti automobilį.

Sportininkų teigimu, neviltis apima ir pamačius sudėtingą posūkį – anksčiau važiavusių galingų sportinių automobilių jis būna taip išmaltas, išdraskytas, kad viena ranka vairuojantis neįgalusis, besistengdamas jį įveikti, net pusiausvyrą praranda.

A. Kojo nuomone, skaudžiai neįgaliesiems atsiliepia ir baudų skyrimo tvarka. Padaręs klaidą ar neįveikęs trasos, gauni patį blogiausią laiką iš savo grupės ir dar baudą. Nors tokios taisyklės galioja visiems, neįgaliems lenktynininkams jos kerta labiausiai. „Mūsų grupėje yra tikrai lėtai važiuojančių, todėl baudos laikas skaičiuojamas jau ne sekundėmis, o minutėmis. Keturias, penkias minutes slalomuose atsikovoti labai sunku, čia lenktynininkus skiria vos 2, 3, 4 sekundės“, – patyrimu dalijasi A. Kojis.

Nuo pat pradžių šiuose raliuose neįgaliuosius globojanti Dalia Tarailienė prisimena 1996-ųjų lenktynes, į kurias Stasio Brundzos iniciatyva buvo pakviesti ir neįgalieji. Bene 10 ekipažų būrį Zarasuose pasitiko aukšti ir statūs pastato, kuriame turėjo būti apnakvydinti neįgalieji, laiptai. Teko ieškoti lentų, daryti primityvius užvažiavimus. Deja, daugiau kaip per porą dešimtmečių situacija nedaug tepasikeitė. Pasak D. Tarailienės, rasti viešbutį, pasirengusį priimti ne 2, o 16 neįgaliųjų – vis dar neįmanoma misija. Todėl ir šiemet neįgaliuosius teko apgyvendinti ne kur nors arčiau Gargždų, iš kur prasidėjo naujas ralio etapas, o Monciškėse. Šį atstumą neįgalūs ralio dalyviai turėjo įveikti savo poilsio sąskaita... „Tai yra tos kliūtys, kurių niekas nemato, bet kurias reikia įveikti“, – sako D. Tarailienė.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt