21
S, Spa
9 Nauji straipsniai

Svarbiausia – žinoti savo teises

Alytuje gyvenantys neįgalieji ir socialinės srities darbuotojai jaučia teigiamus pokyčius.

Tolerancijos link
Nustatymai

Kaip neįgaliam žmogui patekti į ligoninę? Kodėl nebuvo perskaičiuotos neįgaliųjų pensijos? Kodėl kaime gyvenančių neįgaliųjų nepasiekia socialinės paslaugos? Šiuos ir daugybę kitų klausimų Alytaus neįgalieji uždavė pas juos apsilankiusiam Seimo nariui Justui Džiugeliui. 

Asmeninis asistentas – be valstybės nurodymų

Alytus – pirmas miestas, kuris nelaukė valstybės pinigų ir nurodymų, o savo iniciatyva nuo rugsėjo 1 dienos pradėjo teikti asmeninio asistento paslaugas. Ilgai kovojusi, kad Lietuvoje atsirastų tokia pagalba, neįgaliųjų teisių aktyvistė Kristina Dūdonytė džiaugiasi, jog dabar ji gali būti daug savarankiškesnė. Mergina turi judėjimo negalią, todėl jai svarbi pagalba nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti maisto, į kirpyk­lą, nusiplauti automobilį, įsipilti kuro ir pan. Kitas dalykas, kurį išbandė Kristina – maisto gaminimas. Kartu su asmenine asistente ji kepė bulvinius blynus, virė balandėlius. „Gal kai kuriems tai atrodo paprasta, bet man ne. Anksčiau būdavo taip, kad mama vis sukdavosi virtuvėje. Suprantama, ji juk greičiau viską padaro. Bet vaidmenys virtuvėje jau po truputį keičiasi. Tikrai jautiesi nepriklausomas, nes nereikia prašyti tėvų pagalbos! Jie gali daugiau laiko skirti sau“, – džiaugiasi Kristina. Jos teigimu, asmeninė asistentė padeda tik ten, kur buvo sunku: „Pabrėžiu, kad asmeninis asistentas nėra tarnas, jis tik pagalbininkas.“

Pasak VšĮ „Gerumo skraistė“, kuri Alytuje organizuoja asmeninio asistento pagalbą, vadovės Gitos Mickevičiūtės, kol kas didelio susidomėjimo ši paslauga nesulaukia, nors ji teikiama nemokamai. Šiuo metu yra įdarbintas vienas asmeninis asistentas, kuris padeda 3 žmonėms. Asmeninio asistento pagalba teikiama pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro pasirašytas gaires. Negalią turintis žmogus gali sulaukti pagalbos iki 10 valandų per savaitę. Žmogus pats sprendžia, kada ir kokios pagalbos jam reikia. Direktorė neslepia susidūrusi su sunkumais skirstant darbo laiką – pagalbos reikia nebūtinai tik darbo metu. Gali tekti pagelbėti ir savaitgaliais ar vakare – juk tenka, pavyzdžiui, vykti pas gydytojus ir į kitą miestą. Tokiu atveju taip pat pagalbą suteikti asmeninis asistentas neatsisakys, nors ji ir užtruks ilgiau. Pasak G. Mickevičiūtės, paslaugos orientuotos labiau į jaunus žmones. Tikslas – kad jie būtų kuo mažiau priklausomi nuo tėvų. Juk ateis laikas, kai jų nebebus, teks išmokti būti savarankiškiems – ir valgyti pasigaminti, ir buityje susitvarkyti. Asmeninis asistentas padeda to pasiekti.

Finansavimas šiai paslaugai skirtas iš Alytaus miesto savivaldybės Užimtumo rėmimo programos.

Laukia naujos reformos

J. Džiugelis įsitikinęs, kad būtina reglamentuoti asmeninio asistento paslaugą įstatymiškai. Ji gyvybiškai svarbi daugeliui negalią turinčių žmonių. Dabar neįgaliesiems daugybė paslaugų teikiama įstaigose. Atsiradus asmeninio asistento pagalbai, jie galėtų ilgiau gyventi savo namuose, todėl valstybė net sutaupytų – pigiau žmogui padėti namuose nei išlaikyti stacionarias įstaigas. Asmeninio asistento pagalba turėtų būti reglamentuota atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį – jauniems, aktyviems žmonėms asistentas turėtų pagelbėti būti savarankiškesniems, šeimoms, turinčioms neįgalius vaikus, turėtų būti skiriama valstybės apmokama auklė, vyresnio amžiaus žmonėms galėtų būti kartu teikiamos ir medicininės paslaugos, kad mažiau jų atsidurtų stacionariose globos įstaigose, slaugos ligoninėse. Teikiant šią pasaugą turėtų būti pasitelkiamos ne vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšos.

Pasak J. Džiugelio, kita laukianti reforma susijusi su neįgaliųjų užimtumu. Socialinių įmonių įstatymas buvo sukurtas nedidelei žmonių grupei. Šiuo metu jis, deja, tarnauja ne žmonėms, o verslo įmonėms. Jos, pasinaudodamos socialiai jautriais, pažeidžiamais žmonėmis, iš valstybės biudžeto pasiima apie 30 mln. eurų per metus, nors jose dirba tik apie 8 tūkst. žmonių. Pusė iš jų teikia valymo paslaugas. Apie 40 tūkst. asmenų, turinčių vienokią ar kitokią negalią, dirba ne socialinėse įmonėse.

Lietuvoje dirba tik apie 29 proc. neįgaliųjų, o Europos vidurkis – 40 proc. Kaip spręsti šią bėdą? Pasak Seimo nario, išeitis būtų neįgalaus žmogaus krepšelis, kurį gautų jį įdarbinanti įmonė. Taip pat numatytos 5 proc. kovotos viešajam sektoriui. Seimo narys pasidžiaugė, kad ši reforma jau skinasi kelią – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė Seimui įstatymų paketą, kuriame numatytos permainos neįgaliųjų užimtumo srityje.

Dar viena neįgaliesiems aktuali problema – rinkimų apylinkių prieinamumas. Precedento neturi atvejis, kai neįgalieji padavė savivaldybes į teismą dėl to, kad 2016 metų rinkimuose į Seimą nebuvo pritaikytos rinkimų apylinkės. Už tai pareiškėjai prisiteisė po 1000 eurų.

„Kitais metais laukia 3 rinkimai. Manau, kad savivaldybėms verčiau keisti požiūrį, nei mokėti baudas“, – sako J. Džiugelis. Jis sako planuojantis inicijuoti nacionalinį susitarimą, kad kitų metų rinkimuose būtų išspręstos prieinamumo prob­lemos. „Nekalbam apie tai, kad per pusę metų turės pritaikyti visas patalpas. Kalbame apie norą kažką keisti vardan neįgaliųjų. Tarkime, yra atvejų, kai rinkimų apylinkė įsikūrusi nepritaikytose patalpose, o toje pačioje gatvėje yra suremontuota ir puikiai neįgaliesiems prieinama biblioteka. Gal užtektų tik perkelti apylinkę. Neretai tai tik požiūrio klausimas.“

Kitas skaudulys, kurį reikia spręsti, pasak J. Džiugelio, yra NDNT tarnybos pertvarka. Šiuo metu Jungtinės Tautos atlieka tyrimą apie neįgalumo nustatymą įvairiose šalyse. Atsižvelgiant į kitų šalių gerąją praktiką kitų metų pavasarį arba rudenį galima bus imtis neįgalumo nus­tatymo reformos.

Susirinkimo dalyviai Seimo nariui turėjo daug klausimų.

Dar daug skaudulių

Daugiausia klausimų kilo dėl perskaičiuotų neįgalumo pensijų. Kodėl neįgaliajam, turinčiam 38 metų stažą, pensijos nebuvo perskaičiuotos? Juk neįgaliam žmogui reikia visko daugiau – vaistų, paslaugų... Tokių atvejų esama ne vienas. Kitas žmogus skundžiasi, kad į darbo stažą nebuvo įskaičiuoti metai, kai jis negalėjo dirbti dėl neįgalumo.

Susirinkusieji atkreipė dėmesį, kad yra didžiulis skirtumas tarp kaime ir mieste gyvenančių negalią turinčių žmonių. Kaime senoliai dažnai yra paliekami likimo valiai – gyvena vieni, be vaikų, kaimyno arti nėra, socialinis darbuotojas ateina kartą per mėnesį. Kaip gyventi tokiam žmogui?

Kitas dalykas, kuris kelia nerimą sveikatos netekusiems žmonėms – tai, kad labai sudėtinga pateikti į slaugos ligonines. Žmogus silpnas, vos paeina, blogai jaučiasi. Gydymo įstaigos jo nepriima, o į slaugos ligoninę vietų nėra. Be to, ten galima būti ne daugiau kaip 4 mėnesius. O kas toliau?

80-metė moteris skundžiasi turinti daug ligų: 2 metus serga Parkinsono liga, vargina kelio artrozė, įvairios kitos bėdos, tačiau gydytojas nesiunčia nustatyti neįgalumo. Ką daryti?

Viena susitikimo dalyvė iškėlė mintį, kad 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio būtų leidžiama skirti ne tik organizacijoms, bet ir negalią turintiems tėvams.

Problemų daug, nuoskaudų – taip pat. Pasak J. Džiugelio, žmonėms labai svarbu žinoti savo teises, kad galėtų iš politikų, savivaldybės tarnautojų pareikalauti to, kas teisėtai priklauso.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt