11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Senjorų darželis – vieta, kur sumenksta ligos

Anelei – 90 metų, tačiau ji dalyvavo maratone ir iškovojo medalį.

Tolerancijos link
Nustatymai

2017 metais Alytuje duris atvėrė Senjorų darželis. Garbaus amžiaus sulaukę žmonės, kuriems darosi sunku judėti, išeiti iš namų, čia renkasi praleisti laiką bendraminčių kompanijoje. Svarbiausia – jie pasijunta reikalingi, dingsta vienat­vės jausmas. 

Senoliai džiaugiasi prie Senjorų darželio įkurtu sodeliu.

Vienatvė – nepakankamai įvertinta problema

VšĮ „Gerumo skraistė“ savo veiklą pradėjo nuo pagalbos į namus paslaugų senyvo amžiaus žmonėms. Įstaigos įkūrėja ir vadovė Gita Mickevičiūtė, lankydama žmones, sako pamačiusi didžiulę senjorų atskirtį. Labiausiai į akis krito ne buities problemos, o, ko gero, iki šiol nepakankamai rimtai vertinama senyvo amžiaus žmonių problema – vienišumas. Ypač skaudžiai jis juntamas tada, kai žmogui pasidaro sunku judėti, kai užklumpa ligos. Tada jis užsidaro namuose, nusilpsta socialiniai ryšiai, didelė dalis senolių įkrenta į emocinę duobę. Ateinantis socialinis darbuotojas padeda tik buityje, jis netampa pokalbių bičiuliu. G. Mickevičiūtei kilo idėja sukurti vietą, kur senjorai galėtų susiburti, bendrauti, plėsti savo akiratį, kur būtų pasirūpinta jų užim­tumu, saugumu. 2017 m. gegužės mėnesį dienos užimtumo centras senyvo amžiaus žmonėms atvėrė duris ir buvo pavadintas Senjorų darželiu.

Centro lankytojai kasdien užsiima įvairiais rankdarbiais, bendrauja, keliauja, važiuoja į bažnyčią, dalyvauja įvairiose miesto šventėse. Labai svarbu tai, kad pasirūpinama jų atvežimu į centrą, pagelbstima įlipti į autobusiuką. Rezultato ilgai laukti nereikėjo – centrą lankančių žmonių nuotaika akivaizdžiai pagerėjo. Daugelis iš jų sumažino vartojamų vaistų ar numetė į šoną lazdelę. G. Mickevičiūtė įsitikinusi, kad teigiamos emocijos labai prisideda prie senjorų gerovės. Jie ilgiau išlieka gyvybingi, savarankiškai gyvena savo namuose.

Vasarą smagu nuvykti prie ežero.

„Man čia labai smagu“

Širdies problemos, aukštas kraujo spaudimas, skaudančios kojos, nugara – daugybę savo negalavimų vardija centro lankytoja Aldona Poliauskienė. Jos sveikata sušlubavo, kai 1997 metais mirė vos 27 metų sulaukusi dukra. „Liko 2 anūkai. Ir aš susirgau, ir vyras labai susirgo“, – prisimena moteris. Netrukus jai buvo nustatytas neįgalumas. 2010 metais mirė vyras, moteris liko viena. Aldona pardavė namus netoli Marijampolės, atsikėlė pas dukrą į Alytų, jos namo antrame aukšte įsirengė atskirus kambarius. Tačiau vargina vienatvė – visi išeina į darbus, anūkė – į mokyklą, grįžę vėl turi reikalų, skuba. Aldona guodžiasi dienų dienas būnanti viena, su niekuo nepasikalbanti, tik telefonu. O ir išeiti niekur negali – kojos neneša, nugara skauda. Nebent dukra nuveža į miestą.

„Labai laukiu tos dienos, kada reikės eiti į centrą. Čia išsikalbi. Mankštas darom, susėdam, arbatos atsigeriam. Sumuštinių atsinešam. Darbuotojos labai geros, daug kantrybės su mumis turi, – sako Aldona. – Vienatvė labai nerviškai veikia.“ Ji pasakoja, kad vasarą visi kartu važiuoja prie ežero, į bažnyčią, vyko į Pivašiūnus bandų kepti – visur labai smagu. Didelį įspūdį Senjorų darželio lankytojams paliko dalyvavimas maratone – jie turėjo įveikti 600 metrų trasą. Aldona ją prabėgo pirmoji: „Uždusau, nuvargau, bet buvau labai laiminga, gavau medalį“, – pasakoja moteris. Tikrojo maratono laimėtojai norėjo su jomis nusifotografuoti. O svarbiausia – grįžus sveikata buvo kuo puikiausia.

Moteris šypsosi, kad pradėjusi lankytis centre sutaupiusi vaistų – jų gerti reikia daug mažiau. „Namie sėdžiu, mezgu, kompiuterį miklinu, bet nieko nenoriu daryti. O dabar daug energingesnė esu – pareinu, dar valgyti pasidarau“, – sako Aldona.

Sportas – sveikata.

Namuose visokios mintys puola...

Anelė Dumbliauskienė centrą pradėjo lankyti pernai rudenį. „Gyvenu viena tarp 4 sienų 3 kambarių bute. Daug erdvės, daug nuobodumo. Namuose visokios mintys puola: buvai aktyvus, pasidarai niekam nereikalingas. Į depresiją siunčia. Ateini čia ir pamiršti viską. Pareini į namus ir vėl atsimeni. Ypač kai ateina šeštadienis, sekmadienis būna, dvi ilgos dienos. Nieko nenoriu daryti namuose, rankos nekyla. Mėgstu megzti. Bet ir tų mezginių niekam nereikia...“ – pasakoja moteris. Ji prasitaria, kad dienos centrą atrado, kai naršydama kompiuteryje dairėsi vietos į globos įstaigą... Paskambino. Kitą dieną atėjo tik apsižiūrėti, bet iš karto buvo pasodinta prie rankdarbių stalo ir pasiliko.

Anelė – buvusi chemijos mokytoja. Ji gali papasakoti daugybę istorijų apie savo mokinius, apie miestelius, kuriuose teko dirbti. Moteris į pensiją išėjo 55-erių (dar keletą metų dirbo pavaduojančia mokytoja). 2012-aisiais mirė vyras, su kuriuo labai gražiai sutarė. Liko viena. Jai jau 90 metų. Sunku vaikščioti, vargina labai aukštas kraujospūdis. „Vidinės energijos užtektų, tik fizinių jėgų trūksta“, – šypsosi moteris. Ji sako pastebėjusi, kad būnant tarp žmonių, keliaujant, savijauta pagerėja. Ypač gerai pasijuto, kai kartu su dienos centro lankytojais pabuvojo baseine.

Anelė įsitikinusi, kad dienos centras senjorams labai reikalingas – žmonėms bendravimas būtinas, jis palaiko gerą emocinę būseną, kuri labai susijusi ir su fizine savijauta.

Jai pritaria ir Danutė Ališauskienė – ji labai dėkinga sūnui, kad atrado Senjorų darželį ir užrašė į jį mamą. „Likau labai vieniša. Visa giminė išmirė. Sėdžiu viena 2 kambarių bute ir galvoju: „Dieve, kodėl man taip, kad neturiu su kuo pabendrauti“, – guodžiasi Anelė. Juolab kad ir sveikatos bėdos užklupo, tarp jų ir Parkinsono liga, depresija. Moteriai tuoj bus 80 metų. Į pensiją taip pat išėjo 55-erių.

D. Ališauskienė didžiuodamasi pasakoja, kad abu jos vaikai – gydytojai. Tačiau jie gyvena savo gyvenimus, yra labai užsiėmę. „Pradėjus čia lankytis man taip pasidarė gera... Labai būtų liūdna, jei kas pasakytų, kad negalėsiu ateiti“, – sako moteris. O jau atrodė, kad nieko šviesaus gyvenime nebeliko.

Danutė – šokėja, kurį laiką dirbo Alytaus globos namų direktore. Per mankštas kitoms moterims vis parodo kokį žingsnelį. Ji svajoja su centro lankytojomis pastatyti šokį.

Kodėl gi neprisiminus jaunystės?

Žmogus turi teisę pasirinkti paslaugas

G. Mickevičiūtė sako jau įsitikinusi, kad dienos užimtumo centras senjorams labai reikalingas. Jos manymu, žmogus turi turėti teisę rinktis, kokias paslaugas gauti – vienam užtenka pagalbos namuose, kitas save atranda neįgaliųjų organizacijoje, trečiam padėtų asmeninis asistentas. Pasak VšĮ „Gerumo skraistė“ direktorės, didelė bėda ta, kad kai kurie senjorai beveik nebegali vaikščioti, tačiau jiems jokia negalia nėra nustatyta, taigi negali naudotis kitų dienos centrų paslaugomis. Senjorų darželis tokiu atveju – išeitis.

Šiuo metu kone kas penktas alytiškis yra sulaukęs garbaus amžiaus. Skaičiuojama, jog trečdalis ar daugiau jų – vieniši.

Aurelija BABINSKIENĖ
VšĮ „Gerumo skraistė“ archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt