17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Savivaldybė ir neįgaliųjų organizacijos – ar įmanoma tapti lygiaverčiais partneriais?

Padiskutuoti susėdo Kauno nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės ir verslo atstovai.

Tolerancijos link
Nustatymai

Būrelis socialinėje srityje dirbančių Kauno įstaigų ir organizacijų, verslo ir savivaldybės atstovų, susėdę prie pusryčių stalo diskutavo, ar įmanomas kalbėjimasis ir susikalbėjimas įvairiais lygmenimis. Tartasi, ką daryti, kad tvarias ir labai reikalingas paslaugas teikiančios organizacijos stiprėtų. 

Trūksta patirties bendradarbiauti

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir savivaldybė yra vienoje barikadų pusėje – ir vieniems, ir kitiems reikia kokybiškų paslaugų, kurios geriausiai atitiktų savivaldybės gyventojų (ar tai būtų neįgalieji, ar globos namuose gyvenantys vaikai) poreikius. Tačiau dar dažni nesusikalbėjimo, nepasitenkinimo vieni kitais atvejai. NVO kaltina projektų vertintojus nesupratingumu, o savivaldybė pasigenda aktyvumo, geresnės kokybės paslaugų.

Kauno miesto savivaldybės Plėtros programų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Zakarauskienė mano, kad nevyriausybinės organizacijos galėtų labiau bendradarbiauti. Mažoms organizacijoms pravartu būtų netgi teikti bendrus projektus. Pavyzdžiui, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bend­ruomenėje programoje galima gauti papildomų balų už bend­rai su partneriais vykdomas veik­las. Tas pat galioja ir prog­ramai „Ini­ciatyvos Kaunui“. Kaune yra 2 organizacijos, kurios rūpinasi sutrikusio intelekto žmonėmis. Jos teikia identiškas paslaugas. Abi skundžiasi, kad negali pasisamdyti gero psichologo ar užimtumo specia­listo. Bendroje paraiškoje galima būtų numatyti pilną etatą su normaliu atlyginimu, tada pasidalinti valandomis, kada ir kur tas specia­listas dirbs. Abi organizacijos turėtų geros kokybės paslaugą. Tačiau vienytis nenori.

VšĮ „Actio Catholica Patria“, kuri rūpinasi vaikų globos namuose gyvenančiais jaunuoliais, vadovė Kristina Mačiulytė sutinka su šia pastaba: „Tai rodo, kad nemokame, neturime įgūdžių bendradarbiauti su kitais, adekvačiai, lygiaverčiai, dalintis atsakomybe“. Jos teigimu, esama ir tam tikro nepasitikėjimo vieni kitais. Tačiau lygiai taip pat trūksta lygiavertiško bendradarbiavimo ir su finansuojančiomis bei kontroliuojančiomis projektus įstaigomis. Vieni linkę nurodinėti, kiti – paklusti arba priešintis.

V. Zakarauskienė įsitikinusi, kad diskutuojant visada galima rasti kompromisą. Deja, diskusijų nėra. Plėtros programų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė pateikia ir kitą pavyzdį, kada praverstų susitelkimas bendram tikslui. Savivaldybei, pradedant teikti vienokią ar kitokią paslaugą, labai svarbu žinoti jos poreikį, tačiau oranizacijos yra labai neaktyvios, paprašius užpildyti lenteles apie tai, gaunamas vos vienas kitas atsakymas. Juk būtent su žmonėms dirbančios organizacijos geriausiai žino, kokių paslaugų trūksta, jei jos susivienytų ir kreiptųsi į savivaldybę nurodydamos, kad, pavyzdžiui, reikia dienos centrų ar stovyklų vaikams, į tai tikrai būtų atsižvelgta.

 

Diskusijos dalyvės sutarė, kad nevyriausybinės organizacijos, verslas ir savivaldybės galėtų labiau bendradarbiauti.

Išeitis – susivienyti tam tikriems dalykams

Jurgita Ribinskaitė-Glatzer, „Geri norai LT“ ir „Reach for Change“ Lietuvoje vadovė pritarė kilusiai diskusijai – Lietuvoje sunku bendradarbiauti ir dėl mūsų kultūrinės patirties. Tą patį matome ir versle – šalia veikia dvi kepyklėlės, sunku abiem išsilaikyti, bet jos nesusijungia. Didelės įmonės jau suprato, kad kai kada bendradarbiauti verta. Pavyzdžiui, „Telia“, „Tele2“ ir „Bitė“ nuolat konkuruoja, bet kai mato kokią nors bendrą vertę, nedvejodamos susivienija. Neseniai jos kartu sukūrė momentinio mokėjimo programėlę „MoQ“ („móku“).

K. Mačiulytė pabrėžia, kad bendradarbiauti sudėtinga dar ir dėl to, kad organizacijos labai skirtingos – skiriasi vertybės, veiklos būdai ir metodai. „Kartais, atrodo, teikiame tas pačias paslaugas, tačiau nepavyksta susišnekėti vertybine prasme“, – sako VšĮ „Actio Catholica Patria“ vadovė.

V. Zakarauskienė įsitikinusi – reikia vienytis ne dėl vertybių, o tik dėl kokios nors paslaugos dalies. Bendrai teikiant vieną ar kitą paslaugą, suvienijus skirtingus resursus, ji bus kompleksiškesnė. O juk dabar labiausiai ir trūksta paslaugų kompleksiškumo.

Plėtros programų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė sako matanti, kad įgyvendinant projektus yra daug pinigų švaistymo – kai kada veiklos nevyksta arba yra labai paviršutiniškos. Savivaldybės darbuotojai sugaišta daugybę laiko, bandydami tai įvertinti. Tam pritaria ir K. Mačiulytė – atsiranda vis daugiau organizacijų, kurių tikslas – ne suteikti gerą paslaugą, o tik įsisavinti lėšas. Na, o rimtai dirbančioms organizacijoms, kurios teikia brangias paslaugas ir negali daryti pertraukų, išsilaikyti labai sunku. Tenka rašyti daugybę projektų ir rankioti lėšas iš skirtingų šaltinių, nėra stabilumo. Pavyzdžiui, viena iš VšĮ „Actio Catholica Patria“ veiklų – apsaugotas būstas 10-čiai jaunuolių iš globos namų. Tokios paslaugos nėra pigios, o veiklos sustabdyti negalima.

J. Ribinskaitė-Glatzer sako taip pat pastebėjusi, kad labai dažnai, kai baigiasi projektas, nebelieka ir paslaugų. Patikimesnis būdas užtikrinti paslaugos tęstinumą – viešieji pirkimai, kai savivaldybė perka vieną ar kitą paslaugą.

V. Zakarauskienė sako čia vėl susidurianti su sunkumais – nevyriausybinės organizacijos labai nenoriai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Pavyzdžiui, paskelbus kvietimą teikti paraiškas slaugos paslaugoms, iš pirmo karto niekas neatsiliepė. Panašiai buvo ir su pavėžėjimo paslauga.


Socialinis verslas – naujos perspektyvos

J. Ribinskaitė-Glatzer sako, kad vienas iš būdų NVO stiprėti – galvoti apie vienokią ar kitokią ūkinę veiklą: gal įkurti savo gaminių parduotuvę, gal teikti jau minėtas savivaldybės finansuojamas pavėžėjimo paslaugas ir pan. Pavyzdžiui, „Lobių dirbtuvės“, dienos centras intelekto negalią turintiems vaikams, kur jie dažniausiai daro dirbinius iš medžio, siūlo verslininkams pirkti jų paslaugas. Nors bus užsakyta tik smulkmena, tačiau laimės abeji – vieni dėl to, kad už jų darbą bus sumokėta, kiti galės girtis esantys socia­liai atsakinga įmonė.

Pasak J. Ribinskaitės-Glatzer, šiuo metu dar tik rengiamas Socialinio verslo įstatymas, diskutuojama dėl koncepcijos, tačiau gerų pavyzdžių jau esama. Tarkim, neišnešiotų naujagimių asociacija įsteigė elektroninę parduotuvę anksti.lt, kurioje galima įsigyti kūdikiams skirtų prekių. Visas jos pelnas skiriamas padėti šeimoms, kurias gandras aplankė kiek per anksti, ypač jei vaikas turi raidos sutrikimų. J. Ribinskaitės-Glatzer teigimu, socialinis verslas nuo įprasto skiriasi tuo, kad turi pamatuojamą socialinį poveikį visuomenei, sprendžia vienokias ar kitokias jos problemas. Ar tai būtų neįgaliųjų priežiūra, ar vaikų užimtumas, galbūt bendruomenės telkimas. Vis dėlto ji sutinka, kad nevyriausybinės organizacijos neturi tapti verslo įstaigomis. Tam pritaria ir K. Mačiulytė – juk jos paprastai dirba su tais žmonėmis, kurie negalės susimokėti už paslaugas, nebent jas pirktų valstybė.

O kad visoms Kauno nevyriausybinėms organizacijoms būtina dažniau susėsti prie vieno stalo, aptarti keliamas prob­lemas ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų, pritarė visi susitikimo dalyviai.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt