17
A, Rugs
8 Nauji straipsniai

Pokyčiai neįgaliųjų gyvenime: ar realybė atliepia poreikius?

Seime surengta konferencija sudomino neįgaliųjų asociacijų, atsakingų valstybės institucijų, akademinės bendruomenės atstovus.

Tolerancijos link
Nustatymai

Seimo Žmogaus teisių komiteto ir Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos iniciatyva surengta konferencija „Neįgaliųjų padėtis visuomenės gyvenime – ar vyksta pokyčiai?“ sudomino įvairių sričių atstovus. Joje dalyvavo ir patys neįgalieji, jų interesus ginantys nevyriausybinių organizacijų atstovai, ir Seimo nariai, ministerijų, departamentų specialistai, nuo kurių sprendimų šie pokyčiai ir turėtų prasidėti.

Lyderystės imasi nevyriausybinės organizacijos

Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacija tokią konferenciją organizuoja jau antrą kartą. Pirmoji Seime surengta 2015-aisiais. Asociacijos pirmininkės Editos Navickienės teigimu, atėjo laikas pasidomėti, kaip įgyvendinamos joje priimtos rezoliucijos nuostatos, ar keičiasi neįgaliųjų gyvenimas, į kokias problemas šiandien dėmesį turėtų sutelkti ir valdžios atstovai, ir nevyriausybinės organizacijos.

Konferencijoje dalyvavusių pranešėjų gausa ir aptartų temų įvairovė – akivaizdus įrodymas, kad neįgaliųjų, kaip ir kitų visuomenės grupių, gyvenime apstu dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti čia ir dabar. Pranešėjai daug dėmesio skyrė ir ką tik gimusiems ankstukams (rūpesčių nekelia tik 20 proc. neišnešiotų naujagimių raida ir sveikata), ir labai reta liga sergantiems vaikams bei jų tėvams. Kalbėta apie inkliuzinio ugdymo vis dar tebelaukiančius mokyklinukus ir apie neadekvačią paramą negalią turinčių jaunuolių dienos centrams. Paliestos ir profesijos įgijimo, įsidarbinimo, asmeninio asistento, kokybiškų paslaugų bei kitos problemos.

Žmogaus teisių komiteto nario, Neįgaliųjų teisių komiteto pirmininko pavaduotojo Justo Džiugelio teigimu, nevyriausybinės organizacijos puikiai identifikuoja problemas, atneša politikams ant lėkštutės. Deja, jų spręsti niekas nenori. Nepaisant to, negalima liautis apie tai kalbėti. Kuo stipresnis bus pačių neįgaliųjų, nevyriausybinių organizacijų balsas, tuo sunkiau bus jo negirdėti.

Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai: Valerijus Simulikas, Rimantė Šalaševičiūtė, Justas Džiugelis.

Profesinė reabilitacija – skaičiai gražūs, o realybė?

Aktyviai konferencijoje savo įžvalgomis dalijosi asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai. 26-erių Martynas Vitkus į neįgaliesiems kylančius rūpesčius pažvelgė per jauno žmogaus prizmę. Pasak jo, jauni neįgalieji nori būti savarankiški, dirbti. Tiems, kam nepasiseka įgyti specialybės aukštojoje mokykloje, tokią galimybę žada profesinės reabilitacijos programa. Tačiau, vaikino nuomone, ji visiškai nepasiteisina, todėl programą reikia iš esmės keisti.

Apie šiuos dalykus Martynas žino ne tik iš pernai žiniasklaidoje skelbtų profesine reabilitacija nusivylusių neįgaliųjų pasakojimų, bet ir iš savo patirties. Daugiau kaip pusantrų metų viename iš tokių centrų profesijos mokytoju dirbęs vaikinas pasakojo, kad tik retam šią programą baigusiam neįgaliajam pavyksta įsidarbinti. Dažniausiai jiems pasiūloma porai mėnesių pasirūpinti verslo liudijimu (kad būtų išvengta Užimtumo tarnybos priekaištų), o toliau – verstis kaip patys išmano. Pasak M. Vitkaus, viešojoje erdvėje pateikiami gražūs profesinę reabilitaciją baigusiųjų į(si)darbinimo skaičiai, o kaip yra iš tikrųjų – nelabai kam rūpi.

Konferencijoje dalyvavusi Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė ne tik sutiko su M. Vitkaus išsakytomis įžvalgomis, bet nerimą keliančią situaciją apibūdino dar išsamiau. Pasak jos, Socialinių reikalų ir darbo komitete, vykdant parlamentinę kontrolę, profesine reabilitacija domėtasi jau du kartus. Komiteto nariai irgi suabejojo pateikta gražia statistika, nes viešojoje erdvėje pasigirsta ir kitokių nuomonių. R. Šalaševičiūtės teigimu, už profesinei reabilitacijai skiriamas lėšas pasiekiamas rezultatas neatitinka lūkesčių. Šią programą baigusieji vidutiniškai dirba tik 4 mėnesius.

Pasak parlamentarės, profesinę reabilitaciją besirenkančius neįgaliuosius galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie iš tikrųjų tikisi išmokti profesijos, padėsiančios susirasti darbą, ir tuos, kurie ateina dėl galimybės gauti stipendiją. Deja, pastarieji išnaudoja pinigus, kurie galėtų būti skirti būtent profesijai išmokti.

Profesinės reabilitacijos centrai siūlo daugiau kaip 700 įvairių programų. Daugelio jų neįgalieji nesirenka, jos neturi paklausos darbo rinkoje ir darbdaviai tokių darbuotojų nepasigenda.

Pasak R. Šalaševičiūtės, profesinė reabilitacija – ne vien Socialinės apsaugos ir darbo, bet ir Švietimo, mokslo ir sporto bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų atsakomybės sritis. Planuojama sutikti su jų ministrais ir kartu ieškoti būdų, kaip iš esmės pertvarkyti profesinės reabilitacijos sistemą.


Neįgaliųjų užimtumas – nesibaigiančių diskusijų verpete

Darbo biržą pakeitus Užimtumo tarnybai, įsidarbinti norintiems neįgaliesiems tai padaryti tapo paprasčiau, jie sulaukia daugiau pagalbos. Vis dėlto konferencijos dalyviai neslėpė: Seime pernelyg užsitęsę debatai dėl socialinių įmonių ir atviros darbo rinkos sąlygų suvienodinimo laukiamus pokyčius nukelia neapibrėžtam terminui. R. Šalaševičiūtės teigimu, taip yra todėl, kad neįgalieji niekaip nesusitaria tarpusavyje. O kol svarstymai dar kartą nukelti, pasak M. Vitkaus, net aukštąjį išsilavinimą turinčiam jaunam neįgaliajam įsidarbinti – didžiulis iššūkis. Vaikino nuomone, reikia labiau atsigręžti į darbdavius, atviroje darbo rinkoje galinčius įdarbinti neįgaliuosius. Gana dažnai ne tik neįgalieji, bet ir darbdaviai atsiduria kryžkelėje: neįgalus žmogus turi konkrečiai darbo vietai reikalingą kvalifikaciją, bet darbdavys baiminasi darbo vietos pritaikymo, ilgai trunkančių subsidijų skyrimo procedūrų, todėl renkasi sveiką darbuotoją. Į svarstomus teisės aktų pakeitimus panašūs siūlymai yra įtraukti, bet iki Seimo posėdžių salės jie niekaip nenukeliauja.

Savo įžvalgomis dalijosi nemažai negalią turinčių ar neįgalius vaikus auginančių žmonių.

Aplinkos prieinamumas vis dar kelia rūpesčių

Spartesnių pokyčių pasigendama ir kitose srityse. Visuomenininkės Ernestos Bagdonaitės teigimu, 65 proc. šalies gydymo įstaigų nepritaikytos neįgaliųjų reikmėms. Konferencijoje savo įžvalgomis apie neįgaliesiems neprieinamą gydymo įstaigų aplinką, medicininę įrangą dalijęsis asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos narys Ričardas Dubickas dar papildė: net greitosios pagalbos skyriuose rateliais judantiems neįgaliesiems neįmanoma atlikti reikalingų, kartais – net gyvybiškai būtinų tyrimų. Jis pats ne kartą yra girdėjęs prašymą kelioms minutėms atsistoti iš neįgaliojo vežimėlio, kad būtų galima peršviesti plaučius ar persikelti ant nereguliuojamo aukščio gulto. Tokia pati situacija ir prireikus rateliais judantiems pacientams išsitirti akių dugną ar suskaudus dantį.

R. Šalaševičiūtė prisiminė dar 2012 metais atliktą studiją apie viešosios paskirties statinių prieinamumą neįgaliesiems. Paskaičiuota, kad norint, jog visi statiniai būtų laisvai prieinami, reikėtų milijardinių sumų. Žinoma, tokių lėšų nėra, tačiau, pasak politikės, ieškoma kitų kelių. R. Šalaševičiūtė pasidžiaugė – pavyko pasiekti, jog Statybos įstatymas būtų papildytas nuostata, kad turi būti pritaikomi ne tik naujai statomi, bet ir renovuojami statiniai.


Ranktūrių reikės laukti 10 metų?

Šiaulietė Jelena Bojar konferencijoje papasakojo ir savo būsto pritaikymo istoriją. Nuo vaikystės cerebriniu paralyžiumi serganti moteris gyvena socialiniame būste. Iš namų išvažiuoti negalėjusi Jelena 2016-aisiais pagaliau sulaukė būsto pritaikymo eilės. Pandusą jai įrengė, o būsto viduje jokių pritaikymų neatliko, net ranktūrių neprisuko. Tik pradėjusi skųstis išgirdo, kad jų turės laukti... 10 metų. Jelena sako nežinojusi, kad visų darbų reikėjo reikalauti iš karto. Jos niekas apie tai neperspėjo, o būsto pritaikymo komisijoje turėjusio dalyvauti neįgaliųjų atstovo, kuris privalėjo patarti, kaip turi būti pritaikytas būstas, ji nė akyse nematė.

J. Bojar pavyzdys – įspėjimas visiems neįgaliesiems. Konferencijoje dalyvavusi Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė priminė, kad prieš pritaikant būstą turi būti atliktas poreikio vertinimas – numatyta, kas turėtų būti padaryta, kad žmogus galėtų į būstą ne tik patekti, bet ir laisvai jame judėti: įvažiuoti į virtuvę, miegamąjį, vonią, tualetą ir pan. Pasak J. Šliužienės, būstą pritaikius tik iš dalies, savivaldybė pasielgė neteisingai, nes žmogus vis tiek liko izoliuotas. Ji ragino visada reikalauti maksimalaus, kompleksinio pritaikymo, kad neįgalusis galėtų jaustis ir gyventi oriai.

J. Bojar sako jaučianti, kad sveikata silpsta, todėl kreipėsi į medikus, kad jos negalia būtų įvertinta iš naujo. Gal tuomet nebereikės laukti 10 metų, kad jos reikmėms būtų pritaikytas ir pats būstas, o ne tik įėjimas į jį.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt