20
T, Kov
0 Nauji straipsniai

Kodėl neįgaliųjų dirbiniai nenusipelno didesnio Kaziuko mugės organizatorių dėmesio?

Trakų neįgaliųjų užimtumo centro atstovės Nida Bancevičienė ir Rūta Kubiliūtė pristato neįgaliųjų darbus.

Tolerancijos link
Nustatymai

Kovo pradžioje Vilniaus senamiestis su visomis savo prieigomis tampa liaudies meistrų, tautodailininkų, rankdarbių kūrėjų sostine. Šiemet ne tik Lietuvos, bet gretimų šalių – Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos – amatininkus jis sukvietė jau 416 kartą. Beveik pusei milijono Kaziuko mugėje apsilankiusių pirkėjų savo gaminius siūlė daugiau kaip 1300 prekiautojų. Deja, į linksmą mugės šurmulį nagingų neįgaliųjų kasmet įsitraukia vis mažiau.

Rūta Kubiliūtė ir pati angelus kuria, ir kitus to moko.

Pirmą kartą per 25-erius metus mugėje nedalyvavo

„Ir vėl Katedros aikštė...“ – atsiduso ne vienas dar gruodžio mėnesį su būsimu Kaziuko mugės planu susipažinęs neįgalusis. Jau dvejus metus čia prekiavę negalią turintys rankdarbių kūrėjai negailėjo skundų ir priekaištų mugės organizatoriams. „Ši vieta prekybai visai netinkama. Gedimino prospektu „atplaukusi“ žmonių minia prie Katedros aikštės pasidalija į dvi sroves: vieni pasuka Vrub­levskio, kiti – Šventaragio gat­vės link. Per aikštę beveik niekas neina. Prekyba čia visai nevyksta“, – nusivylimo neslėpė Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aldona Šerėnienė.

Dailiaisiais amatais garsėjanti draugija šiemet pirmą kartą per 25-erius metus Kaziuko mugėje nedalyvavo. Anksčiau šios organizacijos narių rankdarbiams prireikdavo 3 ar net 4 palapinių. Anykštėnai grįždavo iš sostinės kone tuščiomis – kokybiškiems jų gaminiams pirkėjų niekada netrūko.

Pasak A. Šerėnienės, pasimokę, kad pirmaisiais metais Katedros aikštėje prekyba nepasisekė, Anykščių neįgalieji pernai čia paliko tik vieną palapinę, o kitai išsipirko brangiai kainuojančią vietą Gedimino prospekte. Nors prekiavo tokiais pačiais gaminiais, rezultatai buvo nepalyginami. Tad šiemet jau namuose pasvėrė visus „už“, „prieš“ ir apsisprendė – į Kaziuką nevažiuos. Nesuviliojo ir neįgaliųjų organizacijoms numatytos lengvatos.

Katedros aikštę į Gedimino prospektą šiemet iškeitė ir nesėkmingos poros metų patirties nepamiršęs druskininkietis lėlininkas Robertas Šimonis. Žinoma, už vietą teko atseikėti daugiau kaip 100 eurų, bet bent pirkėjų sulaukė. Vaikinas sako apskritai nesuprantąs, kodėl neįgalieji atskiriami, izoliuojami nuo kitų mugės prekiautojų, „nutremiami“ į lankytojų aplenkiamą vietą. Pasak jo, daugybę metų kalbame apie neįgaliųjų integ­raciją į visuomenę, o darome atvirkščiai. „Kiek čia tų neįgaliųjų beatveža savo dirbinius į Kaziuko mugę? Dėl tokių diskriminacinių sąlygų kasmet jų vis mažėja. Galėtų leisti jiems prekiauti nemokamai, ir ne kur nors nuošalėje, o tarp visų“, – įsitikinęs R. Šimonis.

Katedros aikštė šiemet iš tiesų buvo pustuštė. Pirmą mugės dieną pagal išankstinį planą jos pakraščiuose sustatytos palapinės pirkėjų neviliojo. Pamatę, kad aikštėje liko daug neišnaudotos erdvės, mugės organizatoriai leido palapines perstatyti į geresnes vietas.

Grigiškių neįgaliąsias amatų ir saviraiškos moko Angelė Anukevičienė.

Palapinėje – dirbinių gausybė

Į patogesnę vietą savo palapinę perkėlė ir nuolatinis Kaziuko mugės dalyvis – Trakų neįgaliųjų užimtumo centras. Dailūs, kokybiški, praktiški jo lankytojų dirbiniai traukė ne tik akį, bet ir piniginę iš kišenės. Kiekvienas čia galėjo rasti, ką įsigyti. Norintiems, kad pavasarį kasryt džiugintų paukščių čiulbėjimas, trakiškiai siūlė įkelti į medį neįgaliųjų sukaltą inkilą, mėgstantiems uogauti ar grybauti – pasirūpinti iš vytelių pintu krepšiu. Ne bėda ir jeigu užsibuvus mugėje kūną ėmė krėsti kovo pradžios šiurpuliukai – akys raibo nuo Trakų neįgaliųjų užimtumo centro palapinėje išrikiuotų medaus stiklainėlių. Kad būtų patogiau juos parsinešti, centro darbuotojos siūlė dailių lininių maišelių. Ir dar bičių vaško žvakelę ar medinį angeliuką namų jaukumui.

Jau 18-tus metus centre dirbanti dailininkės apipavidalintojos specialybę turinti darbinio užimtumo specialistė Nida Bancevičienė, pro kurios rankas praeina visi neįgaliųjų pagaminti dirbiniai, sako, jog nuo pat centro veiklos pradžios buvo siekiama, kad neįgalieji išmoktų gaminti tai, kas turi vertę. Todėl ir pasirinktos tokios veiklos, kaip medžio darbai, tekstilės gaminiai, vytelių pynimas, bitininkystė ir su jos produktais susiję darbai. Žinoma, kad neįgaliųjų darbeliai būtų patrauklūs ir kokybiški, centro darbuotojai įdeda nemažai pastangų.

N. Bancevičienė džiaugiasi išsiauginusi puikią siuvinėtoją Alą Andrejevą. „Jeigu tada, kai ji atėjo į centrą, būtų kas pasakęs, kad Ala siuvinės taip, kaip dabar, būčiau nepatikėjusi. Man belieka vienintelė užduotis – pieštuku nupiešti kokį nors siužetą. Ji pati sugeba pasirinkti siūlų spalvas, labai gražiai išsiuvinėti. Žinoma, to pasiekėme ne iš karto, prireikė gal 6–7 metų, tačiau buvo verta stengtis“, – pasakoja N. Bancevičienė.

Džiaugiasi ji ir išugdytais Laimutės Banuškevičiūtės nėrimo įgūdžiais. Tiesa, ji į centrą atėjo jau šiek tiek mokėdama nerti, o čia įgudo tai daryti labai dailiai. „Dabar aš jai duodu jau apsiūtą servetėlę ar kokį kitą gaminį, kurį reikia apnerti, ir esu rami, kad ji šią užduotį puikiai atliks, beliks tik išlyginti ir supakuoti“, – pasakojo darbinio užimtumo specialistė.

Pasvaliečio Alvido Svilio dirbiniai sulaukė pirkėjų dėmesio.

Mugėje – angelų karalystė

Pastaraisiais metais Kaziuko mugė tapo tikra angelų karalyste. Joje galima įsigyti ir tautos paveldą puoselėjančių meistrų drožtų meniškų angelų, ir tautodailininkų nulipdytų sparnuotų būtybių ar neįgaliųjų nertų, siūtų, keramikos degimo krosnių karštį atlaikiusių figūrėlių.

33 kartą į Kaziuko mugę su savo dirbiniais iš Kauno atvykęs Borisas Chudinskis ir šiemet atgabeno angelų pulkelį – nuo jau kelerius metus lipdomų nedidukų iki visiškai naujo – skrendančio ir trimituojančio angelo. Apie 10 metų Kauno aklųjų ir silpnaregių centro keramikos būreliui vadovaujantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Kauno miesto neįgaliųjų draugijos narys šio amato moko ir kitus negalią turinčius žmones. Ir lipdo jie ne tik angelus. Borisas – tikras švilpynių meist­ras, nuo kurių ir pradėjo savo keramiko karjerą.

Angeliukus noriai lipdo ir Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro lankytojai. Kaziuko mugei jie siūlė ir paveikslėlio rėmeliuose įsikūrusių, ir populiariais mag­netukais tapusių angeliukų.

Jau antrus metus Kaziuko mugės lankytojus pasitiko medaus korio akutėse „apsigyvenę“ Trakų neįgaliųjų užimtumo centro angelai. Jų draugišką šeimyną papildė ir nauji, darbinio užimtumo specialistės Rūtos Kubiliūtės vadovaujamų neįgaliųjų sukurti angelai.

Į šį centrą R. Kubiliūtę atsiuntė tuometinė darbo birža. Kažkada braižybą studijavusi moteris čia išmoko dirbti su medžiu, naudotis staklėmis. Rūta pasakoja, kad ji staklėmis išpjauna angelų formas, o neįgalieji jas nušlifuoja, kas gali – apipavidalina. „Aleksandra nupiešia veidukus, Dima tautines vėliavėles ant sparnelių nutapo, smulkiomis gėlytėmis sukneles papuošia“, – pasakoja R. Kubiliūtė. Pasak jos, angelų gaminimas – tarsi meditacija. „Visi pabūname drauge, pasikalbame, atsiveriame. Neįgaliukai – ypatingi, labai šilti žmonės. Anksčiau niekada nesusimąstydavau, kaip jie gyvena, ką galvoja. Darbas šiame centre man – didžiulė patirtis“, – sako angelų meistrė.

Kaunietis Borisas Chudinskis sukūrė naują angelą.

Kaziukui ruošiesi, apie Velykas galvoji

Grigiškių neįgaliųjų draugijos moterys Kaziuko mugei ruošėsi iš anksto. Labiausiai jų palapinėje akį traukė velykiniai margučiai. Ne bet kokie – smulkutėmis karklų šakelėmis dekoruoti. „Mūsų auksarankė Zita Žviriukienė šito amato išmokė, – šypsojosi draugijos pirmininkė Aldona Voverienė. – Jau daug metų ji taip puošia šilkinius kiaušinius. Šiemet savo paslaptimis ir su kitomis moterimis pasidalijo. Mes pradedame nuo paprastesnių medžiagų, vietoj šilko renkamės medvilninius, lininius siūlus. Netrukus eisime karklo šakelių prisipjauti – reikia pasiruošti žaliavos ornamentams.“

Pirmaisiais bandymais moterys liko patenkintos, nors ir nesitikėjo, kad tai toks kruopštus ir tiek daug laiko bei kantrybės reikalaujantis darbas. Vienam kiaušiniui išgražinti prireikia poros valandų.

Antrus metus draugijoje amatų ir saviraiškos būreliams vadovaujanti Angelė Anukevičienė pasakoja, kad keturis kartus per savaitę į užsiėmimus besirenkančios moterys yra išbandžiusios ir kitokių amatų. Ir į Kaziuką tokių dirbinių atvežė. Iš storokos tekstilės karpo ir siuva dėkliukus akiniams, telefonams, įvairiais ornamentais juos aplikuoja. Draugija turi siuvimo mašiną, moterys pamažu įvaldo jos operacijas.

Tarp 7–8 į užsiėmimus besirenkančių moterų yra ir gražiai megzti, nerti gebančių – jų pamokytos moterys prinėrė vištaičių-kiaušinių gaubtelių, galinčių originaliai papuošti velykinį stalą. Ir vieną kitą minkštą žaisliuką numezgė – bus ką Velykų bobutės krepšelin įdėti.

Pasak A. Anukevičienės, pa­tinka moterims ir popieriaus lankstymo užsiėmimai. Tokių rankdarbių technikų – gausybė, tad panaudodamos vienas daro atvirukus, išmėgindamos kitas – kuria paveikslus.

O štai trečią kartą į Kaziuko mugę atvykęs pasvalietis Alvidas Svilis vilniečiams ir sostinės svečiams pasiūlė dailių tekintų medinių gaminių: vazelių, cuk­rinių, žvakidžių ir kt.

Tris dienas šurmuliavusi Kaziuko mugė baigėsi. Neįgalieji tikisi, kad jos organizatoriai padarys išvadas ir jau kitąmet jie galės jaustis visaverčiais šio renginio dalyviais.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt