19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Investicijos į negalią turinčių žmonių ugdymą valstybei naudingos

Diskusijos „Kaip sukurti mokyklą visiems?“ dalyviai.

Tolerancijos link
Nustatymai

„Kaip sukurti mokyklą visiems?“ – apie tai buvo diskutuojama Nacionalinėje M. Mažvydo bib­liotekoje surengtoje diskusijoje. Šis pokalbis – JAV ambasados Lietuvoje inicijuoto projekto „Mokykla visiems“, kurį įgyvendino Lietuvos negalios organizacijų forumas, dalis. 

Investuoti į švietimą apsimoka

Projektas vyko bendradarbiaujant su 10-čia mokyklų iš įvairių Lietuvos regionų. Mokiniai skaitė R. J. Palacio knygą „Stebuklas“ ir žiūrėjo pagal šią istoriją pastatytą filmą „Gerumo stebuklas“. Vėliau – piešė, rašė, filmavo, kūrė žaidimus, etiudus, šokius ir kitus kūrybinius darbus, kuriuose kalbėjo apie įvairovės džiaugsmą mokykloje. Buvo ieškoma gerųjų pavyzdžių ir kalbama apie iššūkius, kurie laukia priėmus į mokyklą įvairius vaikus, taip pat ir turinčius negalią.

Baigiamajame renginyje padėkota projekte dalyvavusioms mokykloms ir su įvairių sričių atstovais diskutuota apie tai, ką daryti, kad mokykla būtų atvira visiems.

Renginyje dalyvavusi JAV švietimo ekspertė dr. Lauren Freedman sako, kad pokyčiai JAV mokyklose prasidėjo dar 1975 metais, kai buvo priimtas įstatymas, numatantis išsilavinimą visiems negalią turintiems vaikams. Panašiu metu mokytoja pradėjo dirbti ir L. Freedman. Iki šių dienų Amerikoje išties daug nuveikta, kad visi mokiniai mokytųsi geriausiai jų poreikius atitinkančioje aplinkoje. Atskirai mokosi (skirtingose valstijose situacija skiriasi) tik tie vaikai, kurie turi labai rimtų emocinių ir pažintinių sutrikimų.

Vis dėlto JAV taip pat ne viskas tobula – pasitaiko situacijų, kai mokykla nenori priimti vienokių ar kitokių sutrikimų turinčių vaikų. Amerikos įstatymai draudžia diskriminuoti, todėl neretai tokiais atvejais tėvai kreipiasi į teismą, o mokyklų laukia didelės baudos.

L. Freedman įsitikinusi, kad valstybė privalo investuoti į negalią turinčių vaikų įtraukųjį ugdymą – yra paskaičiuota, kad šios investicijos vėliau atsiperka su kaupu, nes kartu su visais ugdomas negalią turintis žmogus tampa savarankiškesnis, jam reikia mažiau paslaugų, jis gali dirbti ir būti ekonomiškai nepriklausomas.

JAV švietimo ekspertė Dr. Lauren Freedman.

Pokyčiai – atskirų mokyklų iniciatyva

Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje mokosi 240 vaikų, 14 iš 40 čia ugdomų specialiųjų poreikių mokinių turi autizmo spektro sutrikimą. Mokyklos direktorius Arūnas Grimalis pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo vieno vaiko, kurio dar pirmoje klasėje dėl elgesio problemų atsisakė keletas mokyklų. Direktorius ėmėsi šiam vaikui padėti. Jis neslepia, kad lengva nebuvo – per pirmuosius porą metų apie mokymąsi nebuvo nė kalbos – šis laikas praėjo koreguojant vaiko elgesį. Mokykla turėjo atlaikyti tėvų skundus, mokytojų nepasitenkinimą, šis atvejis buvo svarstomas savivaldybės taryboje. Tačiau dabar galima pasidžiaugti – visuomenės nurašytas jaunuolis sėkmingai mokosi 9 klasėje, o svarbiausia – vasaromis netgi dirba.

Dovilų pagrindinės mokyk­los specialioji pedagogė Svaja Venckienė labai didžiuojasi šiuo sėkmės atveju – tai, kad didelių specialiųjų poreikių turintis jaunuolis sugeba ne tik išsėdėti mokyklos suole, bet ir dirbti bei užsidirbti, naudinga visiems – ir vaikui, ir jo tėvams, ir valstybei. Buvo labai sunku, teko pačiai ieškoti informacijos, kaip tvarkytis su mokinio agresijos išpuoliais, naudoti ir įvairius netradicinius pagalbos būdus. Vis dėlto, pedagogės įsitikinimu, svarbiausia – požiūris. „Jei nepriimsi tokio žmogaus, koks jis atėjo, nieko nebus“, – sako S. Venckienė.

Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė, direktorius Arūnas Grimalis, Matas Geležauskas Savivaldybių asociacijos patarėjas Jonas Mickus sutaria – vaikai turi mokytis kartu.

Neturi būti specialių integruotų mokyklų

Pasak VDU profesoriaus, JT Neįgaliųjų teisių komiteto eksperto Jono Ruškaus, Lietuvoje per 25 metus pokyčiai įtraukiojo švietimo srityje minimalūs ir jie pasiekti tik konkrečių mokyk­lų dėka.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos, kurioje 97 iš 600 mokinių turi specialiųjų poreikių, direktorė Violeta Ališauskienė taip pat įsitikinusi, kad proveržis padaromas tik nuostabių darbuotojų, kuriems rūpi vaikas, dėka. Jos teigimu, valstybės parama yra itin menka. Didžiausia problema ta, kad nepakanka lėšų pagalbos mokiniui specialistams – per 2 ketvirčius mokykla išnaudojo visiems mokslo metams skirtus pinigus.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus pabrėžė, kad problema išties didelė – šiemet esamiems švietimo pagalbos specialistams trūksta 20 milijonų eurų, o suskaičiavus poreikį šis skaičius išaugtų iki 30 milijonų.

V. Ališauskienė sako, kad jai labai dažnai skambina tėvai, besiskundžiantys, jog viena ar kita mokykla atsisako priimti jų vaikus dėl to, kad jiems nustatyti specialieji poreikiai. Nereti atvejai, kai tokių vaikų paprašoma išeiti iš mokyklos motyvuojant tuo, kad įstaiga neturi specialistų. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija negali priimti visų negalią turinčių vaikų. Direktorė įsitikinusi, kad kiekvienos mokyklos vadovas turi surasti būdą, kaip padėti specialiųjų poreikių vaikams.

Jai pritarė ir Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius – visiems vaikams draugiškos mokyklos neturėtų tapti naujomis specialiosiomis mokyklomis. Atviros turėtų būti visos ugdymo įstaigos.

J. Ruškus atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje įtraukties neužtik­rina netgi įstatymai – Švietimo įstatymo 2.10 punktas numato, kad mokykla, dėl objektyvių priežasčių negalinti užtikrinti mokiniui specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos, gali pasiūlyti jam mokytis kitoje mokykloje. Šis punktas, J. Ruškaus įsitikinimu, yra diskriminacinis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyriausioji specialistė Daiva Vaišnorienė patikino, kad šį punktą netrukus ruošiamasi pakeisti.

Diskusijos „Kaip sukurti mokyklą visiems?“ dalyviai mano, kad pokyčiai įtraukiojo švietimo srityje vyksta per lėtai.

Trūksta sisteminio požiūrio

Mokyklos pasigenda sistemino valstybės požiūrio į negalią turinčių mokinių ugdymą. „Mūsų vaikai ateities neturi. Gera jiems pas mus, Doviluose, o kas paskui? Žiūrime išplėstomis akimis į Suomiją, Švediją, stengiamės, kad ir pas mus taip būtų, bet pamirštame vieną dalyką – ten orientuojamasi į žmogaus savarankiškumą, o pas mus tai nėra vertinama. Lietuvoje vertinami tik akademiniai rezultatai“, – dalijasi patirtimi S. Venckienė. Jos teigimu, neišugdžius vaikams savarankiškumo, jų laukia socialinių paslaugų centrai, kur jie karpys gėlytes ir siuvinės. J. Mickus taip pat atkreipė dėmesį, kad būtina kurti bendrą sistemą, galvoti, kur vaikas eis baigęs ugdymo įstaigą, ar jį priims darbo rinka, ar socialinė sistema pasirengusi jam padėti?

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė apibendrino, kad Lietuvos situacija įtraukiojo švietimo srityje yra dar nepatenkinama: apie trečdalį negalią turinčių mokinių yra ugdomi atskirai, tik 1 proc. aukštųjų mokyklų studentų turi negalią. „Europos Sąjungoje pagal šiuos kriterijus esame treti nuo galo“, – sako D. Juodkaitė.

Integruotą bendrojo lavinimo mokyklą ir studijas universitete baigęs Matas Geležauskas taip pat įsitikinęs, kad pradėti reikia nuo požiūrio – pedagogai negalią turintiems mokiniams dažnai siūlo nelaikyti egzaminų, o tai užkerta kelią studijoms universitete.

„2 proc. negalią turinčių vaikų mokyklose – tiek nedaug ir Lietuva nesugeba sudaryti sąlygų jiems mokytis“, – J. Ruškus įsitikinęs, kad įtraukiojo švietimo srityje būtini pokyčiai.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt