15
S, Rugs
8 Nauji straipsniai

Sužeistų karių asociacija – tam, kad padėtų nukentėjusiems tarnyboje

Algimantas Valaitis netekęs kojos įkūrė Sužeistų karių asociaciją.

Tolerancijos link
Nustatymai

Buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karys Algimantas Valaitis įkūrė Sužeistų karių asociaciją tam, kad padėtų sužeistiems, sveikatos tarnyboje netekusiems kariams. Misijoje Afganistane kojos netekęs Algimantas įsitikinęs – tiek kariuomenė, tiek visa visuomenė turėtų daugiau dėmesio skirti į bėdą patekusiam žmogui.

Pasijuto nereikalingas

2012-aisiais, po 21 metų tarnybos, būdamas misijoje Afganistane, A. Valaitis buvo sunkiai sužeistas, neteko kojos. Karys buvo gydomas JAV. Kai po patirtų traumų šiek tiek sustiprėjęs A. Valaitis grįžo į Lietuvą, jis pasigedo dėmesio ir pagarbos sužeistam kariui, susidūrė su įvairiais biurokratiniais trukdžiais – atrodė, kad karys, tiek metų atidavęs Tėvynei, ištikus bėdai tampa niekam nesvarbus. Nusivylęs tuo jis nusprendė keisti situaciją – siekia, kad būtų sukurta pagalbos sužeistam kariui sistema.

A. Valaitis įsitikinęs, kad valstybė privalo visiškai pasirūpinti tarnyboje sužeistu kariu. Deja, ne visada taip yra. Dažnai įstatymais numatytos karių teisės, tačiau jų vykdymas šlubuoja. „Pirmiausia reikia pakeisti požiūrį – karys, kuris buvo sužeistas, neturi jaustis nereikalingas. Turime lygiuotis į tokias valstybes, kaip JAV, Vokietija, Danija, kur yra kitoks požiūris į žmogų“, – sako karys. Pavyzdžiui, gydydamasis JAV jautė didelį medicinos personalo dėmesį – slaugytoja, apėjusi ligonius, užuot ilsėjusis savo poste, sėdėjo prie jo ir glostė galvą, kalbėjosi, nes matė, kad jam sunku. Ten išvystyta paramos sužeistam kariui sistema. Žinoma, JAV geresnis ir finansinis aprūpinimas, bet ne visada viskas matuojama pinigais.

Algimantas Valaitis

 

Neaiški pagalbos sistema

„Noriu, kad karių aprūpinimo sistema būtų veikianti. Dirbu ir su Krašto apsaugos ministerija (KAM), ir su kariuomene, kad tai būtų norma“, – apie savo tikslus pasakoja A. Valaitis. Pavyzdžiui, kiekvienas karys yra draustas. Maksimali išmoka – 10 tūkst. eurų. Taigi jei kariui nutraukė ir rankas, ir kojas, jis vis tiek gaus tik 10 tūkst. eurų. Ta pati suma išmokama ir už menkesnį sužeidimą. Kompensaciją moka ir KAM. Jos dydis svyruoja nuo 1 iki 25 tūkst. eurų. Sumos ne tokios ir mažos, tačiau norint šią išmoką gauti, reikia įveikti labai daug biurokratinių kliūčių – rinkti krūvas dokumentų, daug kartų varstyti ministerijos ir kitų institucijų duris. Arba būna taip, kad karys komoje, o artimieji laksto su popieriais. A. Valaitis įsitikinęs, kad taip neturi būti. Žmogus tarsi dvigubai baudžiamas – jam ir taip sunku, o jis dar jis turi vargti įrodinėdamas tai, kas numatyta teisės aktais. Jo teigimu, turi būti aiški sistema – nurodytos konkrečios sumos (arba intervalai), kiek kokiu atveju išmokama ir atsitikus nelaimei tai padaroma vos ne automatiškai. „Kariuomenei finansavimas kyla – statome namus, perkame geresnę techniką, tačiau turime atsigręžti į žmogų, užtikrinti kario socialines garantijas. Kartais tenka išgirsti – tokie įstatymai. Bet juk įstatymus rašome mes, žmonės. Jei jie blogi, juos reikia pakeisti“, – įsitikinęs A. Valaitis.


Neturime tenkintis pigiausiais protezais

Vienas iš dalykų, apie kuriuos nereikėtų net diskutuoti, pasak A. Valaičio, – protezų kompensavimas. Ligonių kasos kompensuoja iki 7 tūkst. eurų. A. Valaičio įsitikinimu, už šią sumą neįmanoma pagaminti gero protezo.

Jo protezas kainuoja 32 tūkst. eurų, už jį sumokėjo KAM, pridėjus ligonių kasos kompensaciją. Pasak kario, tai yra vidutinio lygio protezas, leidžiantis jam gana patogiai judėti. „Pasaulyje jau yra gaminami protezai, kurie kainuoja ir 80 tūkst. eurų, to neprašome, tačiau už 7 tūkst. normalaus protezo nepadarysi“, – įsitikinęs A. Valaitis. Jo manymu, už tą sumą įmanoma pagaminti tik nepatogų, visiškai mechaninį, be jokios elektronikos protezą.

Galūnės netekę kariai turi galimybę gauti daug kokybiškesnius protezus, kurie gaminami Austrijoje, nes KAM įsipareigoja jais rūpintis iki gyvenimo pabaigos. A. Valaitis įsitikinęs, kad 30 tūkst. eurų už protezą nėra daug – juk kalbame apie žmogaus gyvenimo kokybę. „Valstybė turi suprasti, kad taika kainuoja. Turime investuoti į žmogų, kuris sužalojimus patyrė tarnaudamas Tėvynei.“

Pasak A. Valaičio, karių reabilitacijos sistema taip pat nėra tokia, kokią matome labiau pažengusiose šalyse. Jis džiaugiasi, kad pagaliau kariuomenėje atsirado socialinių darbuotojų etatai, tačiau lėšų šiai sričiai skiriama labai mažai.

Rankų ir kojų netekę žmonės gali įveikti sudėtingas trasas.


Neįgalieji kariuomenėje – realu

A. Valaitis džiaugiasi, kad 2014 metais priimtas įstatymas, numatantis, jog kariui, gavusiam traumą tarnyboje, sudaroma galimybė pasilikti kariuomenėje. Yra ne vienas pavyzdys, kai taip ir įvyksta. Deja, yra ir ne tokių sėk­mingų atvejų. Vienas karys, kuris dėl traumos negalėjo bėgti, išgirdo pasiūlymą pasiremti taburete. „Ir vėl susiduriame su požiūrio klausimu“, – įsitikinęs karys.

Vis dėlto kariuomenė keičiasi, darosi vis atviresnė. Šiuo metu A. Valaitis vadovauja „Ypatingam būriui“ – grupelei negalią turinčių sportininkų, kurie, dalyvaudami televizijos projekte, išbando kario duoną. Jis labai džiaugiasi šia patirtimi: „Darbas su šiais žmonėmis man yra didžiulė motyvacija.“ Karys sako besižavintis, kaip jie vežimėliais važinėja po tankų mišką, kaip neniurzgėdami įveikia sunkiausias kliūtis, kaip padeda vieni kitiems. Sveikas žmogus kartais neina į parduotuvę, nes jam skauda koją, jaunuolis atsisako eiti į kariuomenę dėl plokščiapėdystės, o čia žmonės be rankų, be kojų, su skausmais įveikia sunkiausias kliūtis.

A. Valaičio manymu, labai realu, kad netolimoje ateityje ir negalią turintys žmonės bus priimami tarnauti kariuomenėje. Nebūtinai tai turi būti mūšio laukas – jie gali būti naudingi ir prie kompiuterių ar prie radijo ryšio. „Šaliai kilus pavojui būsime visi reikalingi“, – svarsto karys. Jo manymu, reikėtų vėl susigrąžinti alternatyviąją kariuomenę, kuri Lietuvoje gyvavo iki 1998 metų. Į ją galėtų įsijungti tie piliečiai, kurie yra silpnesnės sveikatos, tačiau nori tarnauti šaliai.


Mūsų stiprybė – motyvacija

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 tarnyboje sužeistų karių, iš jų 30 buvo sužaloti tarptautinėse operacijose. 5 iš jų reikia nuolatinės pagalbos. Sužeistų karių asociacija padeda šiems kariams – pagelbsti gauti pašalpą, papildomą reabilitaciją. Neseniai jis sako sutikęs karį, kuris rankos neteko tarnyboje statydamas pontoninį tiltą, tačiau dėl išmokos nesikreipė – patarė būtinai tai padaryti.

Vis dėlto A. Valaitis prasitaria asociacijos veiklą įsivaizdavęs šiek tiek ne taip: „Galvojau, kad darysime kariams renginius, organizuosime aktyvią fizinę veiklą, kad jie pamirštų savo rūpesčius, pamatytų, kad nėra vieni. Tačiau įsivėliau į kažkokias biurokratines kovas, aiškinimusis, problemų sprendimus.“ Pasak jo, labai svarbu kariui padėti susitaikyti su netektimi – juk ne mažiau skaudu nei netekti kojos yra prarasti darbą, socialinius ryšius – tai paveikia ir finansiškai, ir moraliai. Jis priminė, kad daug kur pasaulyje jau tai seniai suprato – sužeisti kariai įtraukiami į sportines ir kitokias veiklas. Pavyzdžiui, princo Hario fondas remia gerai žinomas žaidynes „Invictus“, kurios vyksta ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir JAV, taip pat ir Estijoje. Tai labai gražu ir sveikintina.

„Mūsų stiprybė yra motyvacija. Esame pavyzdys kitiems kariams, kas bus, jei būsi sužeistas – norime parodyti, kad karys neliks vienas, kad yra pagalbos sistema, yra organizacija, kuri gins“, – dalijasi įžvalgomis A. Valaitis.

Jis siunčia žinutę ir potencialiems rėmėjams: „Kviečiu prisidėti prie organizacijos veiklos. Mes galime atsidėkoti pasidalindami savo patirtimi. Esame viena šalis, tad ir būkime kaip viena komanda – palaikykime tuos, kuriems šiandien sunku.“

Aurelija Babinskienė
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt