15
S, Rugs
8 Nauji straipsniai

Įtraukusis ugdymas – vis dar tik diskusijų objektas

Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis (antras iš kairės) ir specialioji pedagogė Svaja Venckienė (antra iš dešinės) diskusijų festivalyje „Būtent“ dalijosi savo patirtimi ir įžvalgomis.

Tolerancijos link
Nustatymai

Rugsėjis – mokslų metų pradžia. Deja, džiugi ne visiems. Specialiųjų poreikių turintys vaikai laukiami toli gražu ne visose mokyklose. Apie 3 tūkstančiai neįgalių mokinių vis dar mokosi ne bendrojo ugdymo, o atskirose – specialiosiose mokyklose. „Kaip kurti mokyklą visiems?“ – Lietuvos neįgaliųjų forumas šią temą pasiūlė aptarti Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent“.

Iššūkis, kurį įmanoma įveikti

Dovilų pagrindinės mokyklos duris šį rugsėjį pravėrė du nauji kitų mokyklų nepriimti specialiųjų poreikių turintys mokiniai. Mokyklos direktorius Arūnas Grimalis neslepia – visi labai gražiai kalba apie toleranciją, apie tai, kaip reikia priimti tokius vaikus. Bet daugelis mokyklų vadovų stengiasi išvengti „sunkių“ vaikų. Mokyti 25 neproblemiškus mokinius gerokai paprasčiau nei priimti tris kitokius ir dirbti tris kartus sunkiau.

Direktorius prisiminė, kaip prieš 10 metų jų mokykloje atsirado pirmasis autizmo spektro sutrikimą turintis mokinys, kurio jau buvo atsisakiusios kelios mokyklos. Pasak jo, visiems tai buvo didžiulis iššūkis. Kai į klasę ateina kitoks vaikas, visas kolektyvas, klasės bendruomenė sukyla – tenka ilgai ir kantriai diskutuoti, aiškintis, ieškoti racionalių spendimų. Bet požiūris pamažu keitėsi. Dabar tas į pirmą klasę priimtas vaikas jau dešimtokas. Su lengvais pertrūkiais jis baigs mokyklą su savo bendraamžiais.

„Mes neskirstom vaikų, jie mokosi visi kartu, – diskusijų festivalyje gerąja patirtimi dalijosi A. Grimalis – Bet mes nenorime tapti mokykla, kurioje būtų vien specialiųjų poreikių vaikai, todėl turime riboti jų priėmimą. Ir tai yra labai skausmingas dalykas.“

Dabar Dovilų pagrindinėje mokykloje mokosi 15 autistiškų, 2 Dauno sindromą, 6 intelekto sutrikimų turintys vaikai. Mokykla neturi specialiosios klasės, bet yra gitaros, kulinarijos ir kitokių būrelių, kuriuose, užuot bandę suprasti jiems sunkiai suvokiamas fizikos ar chemijos formules, specialiųjų poreikių vaikai mokosi būtiniausių gyvenimo įgūdžių. Ne tokiose sudėtingose pamokose jie ugdomi kartu su visais.

Į diskusijas įsitraukė švietimo, mokslo ir sporto viceminstrė Jolanta Urbanovič (viduryje).


Turi nelikti galimybės rūšiuoti mokinius

Diskusiją moderavęs žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas pasakojo apkeliavęs 300 mokyklų ir neslėpė – tokias, kaip Dovilų pagrindinė mokykla, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Lankydamasis prestižinėse, netgi katalikiškose ugdymo įstaigose (išskyrus Palaimintojo Teofiliaus Matulaičio gimnaziją ir dar vieną kitą mokyklą) jis nesutikdavo neįgalių vaikų. O juk kas dešimtas šalies gyventojas turi negalią. Vadinasi, kiekvienoje klasėje turėtų būti po du-tris tokius mokinius. G. Sarafinui paprašius pakelti rankas, kam teko mokytis su neįgaliu mokiniu, rankų miško nebuvo.

Į diskusiją atvykęs elektriniu vežimėliu judantis Seimo narys Justas Džiugelis nedaugžodžiavo: kol Švietimo įstatymas leis mokykloms rinktis mokinius, tiksliau – kol jos galės atsisakyti priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, situacija negerės, todėl Seime užregistravo šio įstatymo pataisą, kad neįgaliuosius diskriminuojanti nuostata būtų panaikinta.

Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių Justas pats buvo atsidūręs tokioje situacijoje – prieš priimant į mokyklą jo gebėjimus vertinęs specialistas nusprendė, kad suskaičiuoti, kiek bus 2+2, jis gal ir išmoks, bet kiek bus 2x2, tikrai neįsimins. Taigi Justui buvo skirtas namų mokymas.

Dvylika metų namuose mokėsi ir šeduviškė Irmina Beneševičiūtė. Jos tėvams teko rinktis: išvežti dukrą į Kauno specia­liąją mokyklą, ar sutikti, kad ji būtų mokoma ir namuose. Mergina pasakojo iki šiol jaučianti nuoskaudą, kad tiek laiko buvo izoliuota nuo bendraamžių. Tik dabar, naudodamasi socialiniais tinklais, ji bando susirasti savo bendraklasius, užmegzti su jais ryšius.

Beje, tiek J. Džiugelis, tiek I. Beneševičiūtė paneigė visas išankstines pedagogų prognozes ir gyvenime daug pasiekė: Justas – Seimo narys, Irmina – Šiaulių universiteto magistrė, 7 mokslinių straipsnių autorė, aktyviai pasisakanti už savarankišką neįgaliųjų gyvenimą, jų įgalinimą.

Irmina Beneševičiūtė prisiminė 12 metų mokymosi namuose patirtį.


Nėra kvalifikuotų specialistų

Viena iš priežasčių, dėl kurių dažnai atsisakoma priimti specialiųjų poreikių turintį vaiką – mokyklos neturi kvalifikuotų specialistų. Šią problemą pabrėžė ne vienas diskusijos dalyvis. Tai patvirtino ir Dovilų pagrindinės mokyklos specia­lioji pedagogė Svaja Venckienė. Pasak jos, nė vienas Lietuvos universitetas neruošia kvalifikuotų specialistų, kurie mokėtų dirbti su autistiškais, Dauno sindromą, elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais. Yra tik keletas sertifikuotų specialistų, kurie tikrai žino, kaip reikia mokyti tokius vaikus. Todėl jeigu iš tikrųjų norime, kad situacija keistųsi, šiuos specialistus reikia nedelsiant pakviesti į universitetus, kad jie pradėtų dėstyti ir rengti būsimuosius pedagogus.

O kol to nėra, reikia mokytis patiems, perimti kitų patirtį. S. Venckienė baigė nuotolinius mokymus Amerikoje, savanoriavo Vokietijoje. Jai pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Kristina Paulikė – ji prisiminė nemažai patirties, kaip dirbti su neįgaliaisiais, pasisėmusi Izraelyje, todėl siūlė teorinius seminarus pakeisti gerokai naudingesnėmis praktinėmis stažuotėmis.


Dar vienas slenkstis – tėvų pasipriešinimas

Vis dėlto kvalifikuoti specia­listai – ne vienintelis rūpestis. Dar didesnė problema – visuomenės požiūris. S. Venckienės teigimu, klasėje atsiradęs specialiųjų poreikių turintis mokinys dažniausiai sukelia ne kitų čia besimokančių vaikų, o jų tėvų pasipriešinimą. Jie bijo, kad elgesio, emocijų ar kitokių sutrikimų turintis mokinys gali sukelti destrukciją klasėje, nukreipti mokytojų dėmesį ir pan.

Pasak S. Venckienės, pirmiausia bandoma susėsti su tėvais ir viską ramiai aptarti. Ne visada tai pavyksta, nes dažnai pasipriešinimas būna toks stip­rus, kad argumentų net nesiklausoma. Pasipila grasinimai, raštai savivaldybės administracijai, Švietimo skyriui. „Dažniausiai šitame kare liekame dviese su direktoriumi, – atviravo S. Venckienė. – Mes nepakeisime požiūrio. Tai eina iš žmogaus vidaus – arba jis turi tą vertybę, arba jos neturi. Čia labai stipriai prisideda ir valstybė, nes švietimo politikos nėra jokios – nei geros, nei blogos, o abejingumas – visų blogiausias dalykas.“

J. Džiugelio nuomone, prie visuomenės požiūrio kaitos į negalią turėtų prisidėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – reikėtų pradėti socialinių reklamų kampaniją, aiškinančią, kad visi vaikai reikalingi apie savo ateitį galvojančiai visuomenei.

Pasak LNF prezidentės Dovilės Juodkaitės, jeigu nuo mažens šalia nematysime kitokių, įvairių žmonių, tai ir vėliau nenorėsime jų matyti, išsiųsime į globos įstaigas, toliau nuo savęs. „Tik užtikrinę kiekvieno vaiko teisę mokytis kartu su visais, išugdysime įvairią ir tolerantišką visuomenę“, – sakė LNF prezidentė.

Diskusiją moderavusiam Gintarui Sarafinui netrūko provokuojančių klausimų LND prezidentei Dovilei Juodkaitei, švietimo, mokslo ir sporto viceministrei Jolantai Urbanovič ir Seimo nariui Justui Džiugeliui.


Pasiūlymų yra, reikia juos vykdyti

D. Juodkaitės nuomone, siekiant kurti mokyklą visiems, negalima skirstyti vaikų ir iš karto nurašyti specialiųjų poreikių turinčių mokinių, argumentuojant, kad juos priėmus nukentės mokyklos pažangumo rodikliai, jos vertinimas. „Turime remtis humanizmo, pilietiškumo, tolerancijos principais, kad kiekvienas vaikas vertingas, kiekvieno vaiko teisė – būti ir ugdytis kartu su visais“, – sakė ji. LNF prezidentė akcentavo ir dar vieną dalyką – būtinas tolygus finansavimas – daugiau pinigų reikia skirti ne specialiosioms, kaip yra dabar, o bendrojo ugdymo mokykloms, kurios įtraukia visus vaikus.

Optimistiškiau nuteikia tai, kad šiais metais savivaldybių sutaupytas piniginės paramos lėšas leista skirti švietimo pagalbai – ar atlyginimams padidinti, ar specialistams įdarbinti. „Skatiname ir tėvus, ir nevyriausybines organizacijas spausti savivaldybes, kad tos lėšos būtų panaudotos būtent švietimo reikalams“, – diskusijos dalyvius drąsino D. Juodkaitė.

Spartesnių pokyčių poreikį akcentavusio J. Džiugelio nuomone, Švietimo įstatymo pakeitimas turėtų sujudinti sistemą ir priversti Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją bei kitas suinteresuotas puses iš esmės kalbėti apie įtraukųjį švietimą. „Tikiuosi, kad rudenį tai prasidės“, – vylėsi jis.

J. Džiugelis pasiūlė ir dar radikalesnį būdą – tėvai, kurių vienokią ar kitokią negalią turintys vaikai negauna ugdymo, turėtų kreiptis į Konstitucinį teismą dėl neužtikrinamos konstitucinės teisės į mokslą. „Jeigu būtų suformuotas teisinis precedentas tuo klausimu, ledai pajudėtų iš esmės. Puikus pavyzdys – neįgaliųjų laimėta byla dėl balsavimo neprieinamumo“, – sakė jis.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt