17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Neįgalus jaunimas: jei norit ko nors pasiekti, eikit ir darykit

Forumas „Misija įmanoma“ suvienija negalią turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos.

Tolerancijos link
Nustatymai

Mokytis, dirbti, dalyvauti rinkimuose kartu su kitais – ar neįgaliesiems tai prieinama? „Misija įmanoma“, – įsitikinę jau trečią kartą „Baltijos ugdymo centro“ ir Neįgaliųjų reikalų departamento surengto jaunimo forumo dalyviai. „Jei aplinka nepritaikyta, mes ją prisitaikysime“, – sako Inga Filipovič. „Nereikia slapstytis nuo visuomenės, eikit ir darykit“, – ragina Martynas Vitkus. Ir niekas jų negali apkaltinti tuščiažodžiavimu – net ir turėdami sunkią negalią šie jaunuoliai patys užsispyrusiai siekia to, apie ką svajoja. 

Jaunimo forumo dalyviai ne tik kalbėjo, bet ir kartu dainavo.

Eikit ir darykit

Įsivaizduokite situaciją. Esate neregys. Paryčiais, 6 valandą ryto, norite nuvažiuoti į stotį, o šalia stovintis žmogus jums pasako ne tą troleibuso numerį. Martynui taip buvo atsitikę. Įsėdo ne į tą troleibusą. Kai suprato, kad važiuoja priešinga kryptimi, jau buvo labai toli nuo stoties. O reikia suspėti į traukinį. Kaip pereiti judrią gatvę, kai neturi supratimo, kur galėtų būti perėja? (Beje, Martynas ne tik nemato, bet dar ir sunkiai vaikšto dėl cerebrinio paralyžiaus). „Ėjau per gatvę mojuodamas lazda į visas puses, girdėjau, kad pypsena mašinos, bet neturėjau kito pasirinkimo. Galų gale supratęs, kad vis tiek nespėsiu, išsikviečiau taksi“, – juokaudamas pasakoja Martynas, paklaustas apie sunkiausias jo gyvenimo situacijas. Visą kitą – studijas, darbą, keliones su draugais ir daugybę kitų dalykų jaunuolis, atrodytų, įveikia taip paprastai, kaip bet kuris kitas – ir matantis, ir gerai vaikščioti galintis. Martynas neslepia – kol susitaikė su esama situacija, teko pyktis su savimi, su visu pasauliu, įveikti baimes. Vis dėlto tas etapas praėjo. Dabar jis kitiems gali būti optimizmo pavyzdžiu. Visus, kurie ko nors nedrįsta, turi vienokių ar kitokių kompleksų, nepasitiki savimi, Martynas ragina nustoti slapstytis ir tiesiog eiti ką nors daryti.

A. Krušinskaitė (iš kairės), I. Filipovič ir I. Beneševičiūtė ragina aktyviai siekti savo tikslų.

Įvairūs trukdžiai – tik metafora

„Gimiau su cerebriniu paralyžiumi. Tai negalia, kuri lydi nuo gimimo iki mirties. Būdamas 16 metų susitaikiau, kad nevaikščiosiu taip, kaip visi. Man sakė, kad plytų statybose nenešiosiu, teks dirbti galva, todėl ir stengiausi gerai mokytis, kad gaučiau gerą darbą, užsidirbčiau“, – pasakoja Matas Geležauskas. Vaikinas, būdamas 23 metų, jau spėjo nemažai pasiekti – baigė bakalauro studijas, aplankė 5 šalis, išmoko vairuoti, buvo vedęs, turi 2 darbus: yra vertėjas ir mokytojas, neseniai dar pradėjo mokytis dainuoti, nes svajoja įkurti savo roko grupę.

„Aš tai padariau, nes aš tai galiu, nors visą gyvenimą turėjau progų prisigalvoti, kodėl nepajėgčiau to ar ano, – sako Matas. – Aš negalėčiau nueiti daugiau negu kilometrą ir šį atstumą beeidamas užtrukčiau ilgiau negu pusvalandį, be to, visas suprakaituočiau. Mano rankos dreba ir neklauso – nepajėgčiau nubrėžti tiesios linijos. Ruošdamas maistą, aš užtruksiu dvigubai ilgiau nei bet kuris iš jūsų. Galėčiau vardyti ir vardyti, ko aš negaliu. Tada pagalvoju apie tuos žmones, kurie turi sveikas kojas, sveikas rankas, sveiką galvą, bet sėdi ir skundžiasi, kad jiems kažkas kažko nedavė, už juos nepadarė. Norisi jums pasakyti: „Gal jūs pagalvokit dar kartą ir nustokit skųstis.“

Matas įsitikinęs, kad visada galima rasti būdų, kaip įveikti gyvenime kylančias kliūtis, tik reikia pasistengti. „Gavau palaikančią šeimą. Visa kita pasiekiau savo prakaitu, savo krauju ir savo ašarom“, – dalijasi patirtimi M. Geležauskas.

Jis ragina ir kitus nenuleisti rankų: „Jei jauti, kad dabartinė situacija netenkina, reikia judėti į priekį, kažką daryti, o ne galvoti, kaip yra negerai, – sako Matas. – Jei tik sėdėsi ir galvosi, niekas nepasikeis.“ Matas negalią lygina su akmeniu po kaklu, kuris yra viso labo tik metafora. Na, o prieinamumas priklauso ne tik nuo šaligatvių, įėjimų pritaikymo, bet ir nuo mūsų požiūrio – kartais mes patys savo galvose pasistatome barjerus.


Visi esame vienodi

Aistė Krušinskaitė prieš 2 metus neteko galimybės judėti savo kojomis. Ne iš karto sugrįžo į normalų gyvenimą. Teko praeiti profesinės reabilitacijos prog­ramą, kuri, nors ir nesuteikė profesijos, tačiau sugrąžino norą ką nors daryti ir kurti. Dabar Aistė nenustygsta vienoje vietoje: įkūrė verslą, ruošia humoristinius pristatymus (kuriuose, beje, labai šmaikščiai juokauja apie savo negalią), dalyvauja įvairiuose ekstremaliuose užsiėmimuose ir pan. Mergina įsitikinusi, kad tai, kaip žmogus gyvens, priklauso nuo jo paties. Ne kiekvienas gali būti verslininkas – tai arba duota, arba ne, tačiau kiekvienas gali pasirinkti, kaip jam gyventi. Galima pykti ant likimo ir ant viso pasaulio, tačiau įmanoma į situaciją pažvelgti ir iš kitos pusės – ar tikrai aš esu toks likimo nuskriaustas. Gal ir tiems, kurie neturi negalios, yra sunku.

Irmina Beneševičiūtė neslepia ilgai gėdijusis savo negalios – ir kaip nesigėdysi, jei 12 metų praleidai namuose, atskirta nuo to, kas visiems vaikams įprasta – mokymosi klasėje, kartu su bendraamžiais. Tačiau pradėjusi dalyvauti kultūrinėje veikloje, įsiliejusi į Neįgaliųjų draugijos darbus, rašydama mokslinius straipsnius, mergina suprato, kad kiekvienam žmogui svarbiausia yra dalyvauti, jaustis ko nors dalimi. Bendroje veik­loje visi skirtingumai pasidaro ne tokie svarbūs.

„Nežinau nė vieno, kuris neturėtų negalios“, – tokiais žodžiais savo prisistatymą pradėjo Inga Filipovič. Ir iš tiesų, kai ji paprašė pakelti rankas žiūrovus, kurie mano esantys visiškai sveiki, tokių nebuvo nė vieno. „Kiekvienas žmogus vienoje ar kitoje situacijoje būna neįgalus“, – įsitikinusi Inga. Su tokiu požiūriu ir iškilusius sunkumus įveikti lengva – tereikia iš jų pasijuokti. Na, dar turėti šiek tiek užsispyrimo bei noro ko nors pasiekti. Inga pabrėžė, kad siekiant tikslų svarbu ne negalia, o vidinės žmogaus savybės. „Visi mes esame vienodi – nesvarbu, koks ūgis, akių spalva, o išsiskiriame iš kitų savo noru, sugebėjimais“, – sako mergina. Ji gali išvardyti daugybę savo ligų, pradedant nuo mažo ūgio ir baigiant tuo, kad beveik negali vaikščioti. Tačiau Inga niekada nemanė, kad yra kuo nors už kitus prastesnė ir atkakliai siekė to, kas labiausiai ją traukė – būti scenoje. Ir pasiekė – yra profesio­nalaus teatro aktorė.


Muzika tamsoje – jaudina ir gąsdina

Ar kada susimąstėme, kaip būtų, jei tektų visą laiką būti tamsoje? Krūpteli nuo netikėto prisilietimo, nustembi dėl pasklidusių kvapų, staigaus vėjo dvelktelėjimo... Jautiesi nesaugiai, nes nežinai, kas yra šalia tavęs, nematai, iš kur visa tai sklinda. Kita vertus, klausa ir kiti pojūčiai paaštrėja, suintensyvėja. Visa tai teko patirti jaunimo forumo „Misija įmanoma“ žiūrovams, kurie buvo pakviesti dalyvauti socialinėje-meninėje akcijoje „Muzika tamsoje“. Skambant Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ talentų atliekamoms melodijoms, užrištomis akimis žiūrovai ragavo arbatą, buvo apipurkšti vandeniu, uodė kvapus, patyrė vėjo dvelksmą. „Šį kartą už daugelį jūsų aš esu pranašesnė“, – sako meninės-socialinės akcijos sumanytoja Vaida Butautaitė, nematanti nuo gimimo. Specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ vienija visą būrį talentų – muzikantų, dainininkų su negalia. Vienas iš jų, tądien džiuginęs renginio dalyvius, buvo Emilis Korickis, žinomu tapęs po to, kai sužavėjo daugelį „X faktoriaus“ žiūrovų ir laimėjo trečią vietą.

Gaila, kad Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje vykusiame renginyje buvo nemažai tuščių kėdžių. Tačiau tie, kurie čia atėjo, gali nedvejodami pasakyti: diena nepraėjo veltui. Patirta daug emocijų, nemažai sužinota ir pajausta.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt