17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Gydyti Alzheimerį gali padėti ir menas

Įgyvendinant projektą „Muziejus, menas ir Alzheimeris“ senjorai buvo pakviesti patirti meną per judesį.

Tolerancijos link
Nustatymai

Negalių yra pačių įvairiausių. Visos jos vienaip ar kitaip apriboja, tačiau bene skaudžiausiai ne tik patį sergantįjį, bet ir visą jo aplinką paliečia artimąjį ištikusi demencija. Tai liga, sutrikdanti visos šeimos gyvenimą. Paprastai tokie žmonės tampa atskirti nuo visuomenės, netenka socialinių ryšių, pomėgių. Mokslininkų teigimu, sulėtinti smegenų senėjimo procesą gali padėti... meninė veikla. 

Meną galima patirti ir per lytėjimą.

Prasmingi pokalbiai galimi ir praradus atmintį

Sergantieji demencija pakviečiami į muziejų, ten jie įtraukiami į intelektualią diskusiją apie meno kūrinį. Dažnas, išgirdęs apie tai, turbūt tik pečiais patraukytų? Ką gi su tais žmonėmis benuveiksi – juk jie net artimųjų dažnai nebeprisimena. Nėra jokios prasmės su tokiais kalbėtis. Tačiau mokslininkai ir su Alzheimeriu sergančiais asmenimis dirbantys žmonės tikina: menas turi ypatingą teigiamą poveikį. Netgi sunkios formos demencija sergančiųjų elgesyje po specialiai jiems skirtų užsiėmimų muziejuje pastebimi pokyčiai, fiksuojami trumpalaikiai atminties pagerėjimai. Tokios veik­los prasmingumu neabejoja ir VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė Ieva Petkutė.

Jos teigimu, iniciatyva įtrauk­ti sergančiuosius demencija į muziejaus veiklas prasidėjo Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje (MOMA), kuris garsėja atvirumu įvairioms socialinėms grupėms. Kasmet muziejus svetingai sutinka per 10 tūkstančių žmonių, turinčių fizinę, klausos, regos, mokymosi, elgesio ar raidos negalią. Pamatę, kad sparčiai daugėja Alzheimerio ligos atvejų, o šie žmonės patiria didžiulę socialinę izoliaciją, 2006-aisiais muziejaus darbuotojai nusprendė sukurti prog­ramą specialiai šia liga sergantiesiems, jų artimiesiems ir globėjams. Demencijos paveiktus žmones jais besirūpinančios organizacijos, slaugos namai, suaugusiųjų dienos centrai atveža į muziejų, kur pasitinka specialiai pasirengę edukatoriai. Užsiėmimų esmė – įgalinti žmones pažinti meną, išgyventi jį. Kalbantis pasitelkiami ir neverbaliniai bendravimo būdai (judesys, garsai), taip siekiama pabudinti žmogaus emocijas, paskatinti pasidalyti įžvalgomis, kurti ar prisiminti istorijas. Prie kartą per mėnesį muziejuje vykstančios interaktyvios diskusijos gali prisijungti pavieniai demencija sergantieji, jų šeimos nariai ir globėjai.

Projekto „Muziejus, menas ir Alzheimeris“ kūrybinės dirbtuvės. 

Panaši iniciatyva – ir Lietuvoje

Pasak I. Petkutės, šia iniciatyva susidomėjo ir europiečiai. Įvairūs muziejai iš Italijos, Airijos, Vokietijos ir Lietuvos taip pat pradėjo kurti panašias programas, kurių tikslas – kad ir kitose šalyse atsirastų galimybė sergantiesiems demencija atrasti prasmingą veiklą muziejuje. VšĮ „Socialiniai meno projektai“ Lietuvoje ėmėsi įgyvendinti projektą „Muziejai, menas ir Alzheimeris“. Buvo siekiama, kad kuo daugiau muziejininkų sužinotų apie demenciją ir šiems žmonėms skirtas programas, o sergantieji įsitrauktų į muziejaus veiklas.

I. Petkutė neabejoja tokių užsiėmimų nauda – menas turi neįtikėtiną stimuliuojantį poveikį. Po keleto apsilankymų muziejuje daugeliui programos dalyvių pagerėjo nuotaika, sumažėjo irzlumas, nepasitenkinimas gyvenimu. Dalyvavusieji užsiėmimuose buvo maloniai nustebinti, kad turėjo galimybę įsitraukti į intelektualius pokalbius (jų paprastai rimtomis temomis niekas nebekalbina), kad jų nuomonė buvo vertinama kaip reikšminga. Tai yra labai daug, įsitikinusi VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė, kadangi susirgus demencija vieni didžiausių praradimų – sumenkusi savivertė ir nutrūkę socialiniai ryšiai. Teigiamų potyrių išgyvenę sakė ir šeimos nariai – pamatę vėl logiškai mintis dėliojantį artimąjį, tarsi iš naujo jį įvertino.

I. Petkutė pasakoja, kad po jų surengtų mokymų specialias programas demencija sergantiesiems parengė Nacionalinė dailės galerija, V. Kasiulio dailės muziejus, Radvilų rūmų muziejus ir Vilniaus paveikslų galerija. Deja, nėra taip, kad žmonės plačiai naudotųsi šiomis galimybėmis. VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė įsitikinusi, kad to priežastis – sergantiesiems demencija neužtikrinamos būtiniausios paslaugos.


Lietuvoje trūksta elementariausių paslaugų

Pasak I. Petkutės, labiau pažengusiose Europos šalyse jau aktyviai diskutuojama apie geresnę sergančiųjų demencija gyvenimo kokybę, apie tai, kaip jiems padėti nemedikamentinėmis priemonėmis. Pas mus kol kas dar apskritai per mažai žinoma apie demenciją, šie žmonės ir jų artimieji neretai gyvena izoliacijoje. Trūksta pagalbos namuose teikėjų, kurie rūpintųsi sergančiųjų ir jų artimųjų gerove. Ką jau bekalbėti apie tarpininkus, kurie galėtų žmogų palydėti. Nors reikia tiek nedaug – tiesiog pakviesti žmogų ar atvežti jį į muziejų. Dabar tai daro globėjai, kurie yra pavargę, išsekę. Jei būtų teikiamos asmeninio asistento paslaugos, globėjas tas porą valandų galėtų atsikvėpti, skirti laiko sau.

I. Petkutės manymu, dar labai silpnos ir organizacijos, kurios galėtų tarpininkauti tarp bendruomenės ir paslaugų teikėjų, suteikti sergantiesiems informaciją apie esamas galimybes. Kitose šalyse yra įsteigti sergančiųjų Alzheimerio liga klubai, kavinės, vyksta jų susibūrimai, leidžiami netgi laik­raščiai. Per juos žmogus ar jo globėjas ir gauna visą aktualią informaciją. Pasak I. Petkutės, Kauno Alzheimerio klubas vienija 12 šeimų. To tikrai nepakanka. Kitose šalyse situacija kur kas geresnė: pavyzdžiui, Anglijoje labai didelis vaidmuo tenka bendruomenės centrams, bibliotekoms, jos pakviečia ir demencija sergančiuosius dalyvauti meninėje veikloje, kurti, būti kartu su kitais.

VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė sako, kad vis dėlto reikia kalbėti ir apie meninės veiklos su įvairiomis atskirtį patiriančiomis grupėmis kokybę. „Dažnai matome daug diletantiškumo. Daug kur dienos centruose vykstantys užsiėmimai vadinami meno terapija. Tai absurdas. Meno terapija yra medicinos paslaugų sritis, ją turi rengti menų terapeutas, kurių Lietuvoje yra vos keletas. Dabar kiekvienas žmogus, kuris pasitelkia kokias nors dailės priemones, vadinamas meno terapeutu. Padaugina piešinių su mandalomis, duoda pieštukų ir pasiūlo spalvinti. Tai tik­rai ne meno terapija. Tai yra užimtumas ir jo nauda yra minimali, tikrai neprilygsta tam poveikiui, kuris pasiekiamas dirbant profesionaliai apmokytam terapeutui. Vis dėlto ir tai yra geriau negu nieko“, – įsitikinusi I. Petkutė.

Kad menas turi didelį poveikį, daugelyje Europos šalių suprasta jau seniai. Meninė kūryba stimuliuoja kūrybiškumą, smalsumą, lavina vaizduotę, stip­rina sveikatą ir gerovę, didina pasitikėjimą savimi ir savivertę, mažina ligos sukeliamus išgyvenimus, protinį išsekimą, padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, susikaupti, atitrūkti nuo rūpesčių. „Turime sudaryti galimybę kultūrinėje veikloje dalyvauti visiems, kad jie mažiau patirtų izoliacijos, būtų ilgiau gyvybingi“, – įsitikinusi I. Petkutė.


Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt