23
Š, Rugs
7 Nauji straipsniai

Kartą metuose neįgaliuosius suvienijanti šventė papuošė Vilnių

Dirbiniai iš metalo – naujas Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos narių sumanymas.

Tolerancijos link
Nustatymai

Neįgaliųjų bendruomenės koncertas-mugė „Tau, Vilniau!“ jau tryliktą kartą į sostinę sukvietė per porą tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos. Susitikti, pabendrauti, savo ir kitų kūrybiniu kraičiu pasidžiaugti, patirtimi ir idėjomis pasidalyti į sostinę suvažiavo aktyvūs, gyvenimo džiaugsmu trykštantys, stiprybės visus mokantys neįgalieji. Jie pasklido po Katedros aikštę, įsiliejo į dūzgiantį Gedimino prospektą, klaidžiojo senamiesčio gatvelėmis, varstė muziejų duris. Juk tokia šventė – tik kartą metuose!

Visuomenė turi pažinti ir priimti negalią turinčius žmones
Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ rengiama „Sostinės dienas“ vainikuojanti šventė „Tau, Vilniau!“ jau tapo gražia tradicija. Ir netgi gerokai išplėtė savo ribas. Jau antrus metus po šalies regionus sklinda tų kraštų bendruomenes telkiantys ir vienijantys renginiai „Būkime kartu“. Šiemet Utenoje, Klaipėdoje ir Jurbarke surengtos šventės įsiliejo į miestų renginius, paįvairino jų kultūrinį gyvenimą. Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė dėkojo šios iniciatyvos sumanytojai „Gubojos“ vadovei Viktorijai Vitaitei. Pasak jos, nuoširdus darbas mažina socialinę atskirtį, negalią turintiems žmonėms leidžia pasijusti su visais lygiems, svarbiems ir reikalingiems.

Šventės „Tau, Vilniau!“ globėjas socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, sveikindamas į Katedros aikštę susirinkusius neįgaliuosius, jiems padedančius socialinius darbuotojus, sakė besidžiaugiantis šių žmonių kūrybinėmis galiomis, įdomiais darbais, meniniais gebėjimais. Tačiau, pasak ministro, jiems reikia didesnės erdvės, visuomenės dėmesio. Todėl renginio organizatorę „Gubojos“ draugiją ir Vilniaus miesto savivaldybę L. Kukuraitis paragino priimti iššūkį ir kitąmet šios šventės dalyvius sukviesti ne į atskirą erdvę, o leisti jiems labiau pasklisti po Vilnių.

Pasak ministro, augina ne atskirtis, o integracija. Todėl nereikia bijoti eiti į visuomenę, leisti jai pažinti ir priimti neįgalų žmogų kaip lygų, visavertį jos narį.

Kvapnios lietuviškos mandalos – iš lauko žolynų
Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Katedros aikštė pavirto margaspalviu palapinių miesteliu. Jame įvairią negalią turinčius žmones vienijančios organizacijos, globos namai, neįgaliųjų dienos užimtumo centrai pristatė per metus sukurtus dirbinius: mezginius, lipdinius, piešinius, medžio drožinius, papuošalus ir dar daugybę kitų rankdarbių.

Alfonsa Burneikienė prie lietuviškų mandalų.

Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos palapinė pasipuošė lietuviškomis mandalomis. Šios idėjos autorė Alfonsa Burneikienė pasakojo susidomėjusi žurnale perskaitytu straipsniu apie rytietiškas mandalas, jų modifikavimą. Moteriai patiko mintis magiškus ratus dėlioti iš lietuviškų džiovintų augalų – ramunėlių, mėtų čiobrelių. „Tokios mandalos dar ir kvepia, – šypsosi Alfonsa. – Sustoji prie jų – nuskaidrėja mintys, išsisklaido bloga nuotaika. Medituoji prie tokio paveikslo.“

A. Burneikienė džiaugiasi, kad ši idėja patiko ir rankdarbių būrelį lankančioms moterims. Amatams daug dėmesio skiriančios draugijos narius sunku kuo nors nustebinti. Pati Alfonsa juos yra mokiusi vyteles pinti, dirbinius iš odos kurti, dekupažą išbandyti, karoliukus verti, seges modeliuoti, mozaiką lipdyti. 38-erius metus J. Biliūno vidurinėje mokykloje pradinukus mokiusi moteris savo gebėjimus sėkmingi panaudojo ir draugijos veiklose. Tiesa, tam, kad kitiems žinias perteiktų, ir pati 10-yje įvairių kursų pabuvojo.

Alfonsa pasakoja, kad tokios tylos ir ramybės, kaip kuriant mandalas, nebuvo nė vienuose užsiėmimuose. Moterys paniro į meditacinę kūrybą: susikaupusios ant drobės piešė ornamentus, tepė klijais, dėliojo džiovintus augalus. Daugelis žoleles smulkino, trynė, kad piešinio kontūrus galėtų užpildyti smukiomis dalelėmis. Nors, pasak Alfonsos, to daryti nebūtina, mat tikrosios augalinės mandalos komponuojamos iš natūralių žiedų ar lapelių, tačiau visada įdomu eksperimentuoti.

Pusmetį trukusiems mokymams A. Burneikienė atidavė visas savo džiovintų augalų atsargas. Pamokė moteris ir kokių pačioms prisirinkti, kaip sudžiovinti, kad tiktų rankdarbiams. Prireiks, jeigu norės pratęsti šiuos užsiėmimus. Iš džiovintų šakelių ir žiedų A. Burneikienė ketina pamokyti dar ir verbas rišti.

Draugijos pirmininkė Aldona Šerėnienė prasitarė ir dar apie vieną sumanymą – prieš Kalėdas ruošiamasi kurti šventines puokštes – subtilias, minimalistines, iš natūralių medžiagų sudėliotas. Jau dabar pro draugijos narių akis neprasprūsta įdomesnės medžių šakos, kankorėžiai.

Pirkiniams – Vilkaviškio neįgaliųjų siūtos rankinės
Daugelio mugės dalyvių palapinėse puikavosi įvairūs rankdarbiai: pirštinės, kojinės, riešinės, velti, verti, iš odos pagaminti papuošalai, medžio, molio dirbiniai, atvirukai, paveikslai ir t.t. Ne viena neįgaliųjų draugija ar kita organizacija atvežė ir savo „firminius“ dirbinius, kuriems skiria daugiausia dėmesio, kuriuos taip ištobulina, kad net išrankiausi pirkėjai priekaištų neturi.

Šeduvos neįgaliųjų draugijos dirbiniai sudomino Neįgaliųjų reikalų departamento direktorę Astą Kandratavičienę. 

Jau bene 10 metų Trakų rajono neįgaliųjų draugija į mugę „Tau, Vilniau!“ atveža megztus žaislus: lėles, įvairiausius žvėrelius. Draugijos pirmininkė Rima Kaliukevičiūtė pasakoja, kad juos kuriančios penkios moterys taip šį amatą įvaldė, kad tokių kokybiškų rankų darbo žaislų reikia gerai paieškoti.

Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbių būrelio „Kamanės“ vizitine kortele drąsiai galima vadinti moterų siūtas rankines – nuo paprastučių, skirtų prekėms iš parduotuvės parsinešti, iki puošnių, kurias per petį persimetus ir po dūzgiantį Gedimino prospektą negėda vaikštinėti. Vilkaviškiečių rankinės labai tiko ir šventėje nusipirktoms lauktuvėms susikrauti.

12 metų rankdarbių būreliui vadovaujanti Dalė Baltanavičienė pasakojo daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbusi siuvimo įmonės technologe, sukaupusi didžiulę patirtį. „Kamanių“ narėms ji labai praverčia: moterys išmoksta gaminius sukirpti, pasiūti, kruopščiai apipavidalinti. Draugija turi dvi siuvimo, vieną apsiūlėjimo mašiną – tad tik dirbk ir norėk.

D. Baltanavičienė sako, kad dažna į mugę atvežta rankinė – bendras „Kamanių“ būrelio lankytojų darbas. Siuvėjos „ranką pridėjo“ ir prie šiemet asortimentą papildžiusių megztų rankinių. „Kad rankinė būtų stipri, reikia ir pamušalą įsiūti, ir užtrauktuku pasirūpinti“, – pasakoja būrelio vadovė.

Dalė Baltanavičienė pristato vilkaviškiečių siūtas rankines. 

„Kamanės“ būrelio užsiėmimus lanko apie 20 draugijos narių. Dukart per savaitę besirenkančios moterys mokosi įvairių rankdarbių: dalijasi mezgimo raštais, nėrinių schemomis, drauge veria papuošalus ir pan. Pasak D. Baltanavičienės, moterys labai laukia tų susitikimų. 10 vilkaviškiečių atvyko ir į „Sostinės dienas“.

O štai Šiaulių savivaldybės globos namų padalinio „Goda“ lankytojams bene geriausiai sekasi lipdyti iš molio. Vilniuje jų dirbinius pristačiusi keramikos būrelio vadovė Solveiga Stanevičiūtė pasakojo, kad proto negalią turintys žmonės labai darbštūs ir kūrybingi. Žinoma, jiems reikia parinkti tokias užduotis, kurias jie gebėtų atlikti. 14-tus metus su neįgaliaisiais dirbanti vadovė puikiai žino centro lankytojų galimybes. Norėdama dar geriau negalią turinčius žmones pažinti, jiems padėti, keramikos technologijos mokslus baigusi Solveiga ir socialinio darbo studijų ėmėsi. Būrelio vadovė su savo mokiniais puikiai sutaria, gal todėl ir darbeliai tokie dailūs.

Eksperimentinės naujų veiklų paieškos
Mugėje „Tau, Vilniau!“ rankdarbių kūrėjai ne tik savo dirbinius pirkėjams siūlo, bet ir naujų idėjų žvalgosi. Daugelio dėmesį traukė Utenos socialinės globos namų palapinėje kabantys įdomūs paveikslai. Iš grikių, lęšių kruopų, avižinių dribsnių sudėlioti ornamentai, vaizdai atrodė išties originaliai. Šiuos paveikslus globos namų gyventojams kurti padeda ten dirbantis dailininkas Eglūnas Židonis. Jis nupiešia būsimo paveikslo eskizus, paskui kartu su neįgaliaisiais aptaria, kokios kruopos geriausiai tiktų vienam ar kitam vaizdui perteikti. O jau tada darbo imasi patys globos namų gyventojai.

Dažnas šventinės mugės dalyvis nužvelgdavo ir tarytum iš natūralių, nenužievintų vytelių uteniškių pintus krepšelius, dėžes, vazonus. Vis dėlto šie gaminiai – ne iš karklo, o iš popieriaus. Globos namų socialinės darbuotojos Danguolė Diktarienė ir Ala Rudėnienė išdavė daugelį dominusią paslaptį – tokį panašumą padeda sukurti medžio impregnantas.

Širvintų rajono neįgaliųjų draugijos dainininkai ir šokėjai.

Pasak Jiezno žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Augenijos Stoškuvienės, šiemet organizacijos nariai irgi ėmėsi naujo amato. Vadovė jo išmoko Inturkėje vykusiuose vilnos vėlimo kursuose. O grįžusi į Jiezną nusprendė ir kitas moteris pamokyti velti šlepetes. Įsigijo kurpalių, kitų šiam darbui būtinų priemonių ir ėmėsi darbo. Puikiai atrodo jau pirmosios jų nuveltos šlepetės. Tai ne tik gražus, bet ir sveikas apavas.

Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjunga šventinėje mugėje nusprendė išsiaiškinti, ar būtų paklausūs jų nauji gaminiai. Organizacijos palapinę puošė didžiuliai plieniniai voratinkliai su juose įsitaisiusiais vorais. Pasak pirmininkės Loretos Paulauskienės, žmonėms reikia įvairesnės veiklos, todėl ir sumanė pabandyti imtis metalo dirbinių. Susirado metalą apdoroti gebantį žmogų, nupirko plieninių strypų. Dailininkė Nadežda Ščiukina šįsyk su teptuku ne prie molberto, o prie voratinklio gijų dienas leido. Ir štai didžiuliai kūriniai – gatavi. Jais besidominčių mugėje netrūko, deja, perkančių neatsirado. Nors voratinklių kaina buvo tik keliais litais didesnė už savikainą, renginio dalyviams jie atrodė brangoki. L. Paulauskienė sakė, kad su šios idėjos sumanytojais dar svarstys, kaip toliau elgtis. Tačiau eksperimentas pavyko.

Geros nuotaikos užtaisas
Neįgaliųjų bendruomenės šventė „Tau, Vilniau!“ garsėja ir kaip gera nuotaika užkrečiantis renginys. Ją skleidžia neįgaliųjų meno kolektyvų pasirodymai, kuriuos paįvairina profesionalių muzikantų atliekami kūriniai. Į Katedros aikštę besirenkančius šventės dalyvius pasitiko neįgaliųjų kapelos, vokaliniai ansambliai. Geros nuotaikos estafetę perėmė valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Skambant jo muzikai žmonės šypsojosi, džiūgavo.

Tradiciškai šventę pradėjo „Spalvų orkestras“ kartu su diksilendu „Swetband“, padainavo Emilis Korickis. O jau paskui scenoje vienas kitą keitė iš visos Lietuvos suvažiavę dainos ir šokio puoselėtojai. Lyrines dainas keitė smagios, žemaitiškas melodijas – aukštaitiškos, suvalkietiškos, dzūkiškos. Ir šokėjų poros sukosi ne tik scenoje, bet ir aikštelėje priešais ją. Gerai nuotaikai nesutrukdė nei apniukęs dangus, nei pabirę lietaus lašai. Juk tokia šventė – tik kartą metuose!

Aldona Milieškienė
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
___
TAIP PAT SKAITYKITE
reklama