17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Moteris nubausta už tai, kad slaugė neįgalų vaiką

Neįgalius vaikus slaugančios mamos nesijaučia ginamos valstybės.

Tolerancijos link
Nustatymai

Klaipėdietė Genovaitė Narmontienė nusivylusi: pasirodo, 22 metus, kol slaugė visiškos negalios sūnų, ji nebuvo draudžiama valstybės dėl to, kad dirbo. Kelios valandos darbo per dieną ne tik kad nepridėjo darbo stažo, bet iš esmės pablogino situaciją, nes moteris nesukaupė minimaliam darbo stažui reikiamų metų skaičiaus. 

Sūnui atidavė visą gyvenimą

1994 metais G. Narmontienei gimęs sūnus Arnas turėjo rimtų sveikatos problemų. Po sunkios operacijos jį ištiko klinikinė mirtis, buvo visiškai pažeista centrinė nervų sistema: vaikas nei valgė, nes sėdėjo, nei kalbėjo. Tik šypsojosi ir verkė. Ir taip 22 gyvenimo metus. Jo Bartelio indeksas buvo 0 balų, o pastaruoju metu nustatytas darbingumas – taip pat 0 proc.

Genovaitė sako niekada nesitraukdavusi nuo sūnaus, nebent porai valandų kas nors išleisdavo ar į darbą, ar kur nors kitur. Visai dienai niekam jo nepatikėdavo – juk socialinė darbuotoja atėjusi nemokės pamaitinti, bijos, kad sūnus gali užspringti... Mama vienintelė iš mimikų suprasdavusi, ko jis nori. Moteris neslepia, kad buvo labai sunku – sūnų reikėjo prižiūrėti ir dieną, ir naktį. Kilnoti, maitinti, prausti... Nors suaugęs Arnas svėrė tik 15 kilogramų, tačiau kadangi nelaikė galvos, kūnas buvo suglebęs, atrodė labai sunkus. G. Narmontienė prisimena, kad sūnus nuolat sirgdavo: tai epilepsijos priepuolis, tai dar kas nors. Ji sako gyvenusi kaip kariniame dalinyje: visą laiką buvo sudėti krepšiai važiuoti į ligoninę.

Nepaisant to, moteris visą laiką dirbo, nes bijojo prarasti draustumą (1995 metais, kai Genovaitės sūnus gavo neįgalumą, neįgalius vaikus slaugančios mamos nebuvo draudžiamos valstybės, jos pradėtos drausti nuo 2000-ųjų). Reikėjo rasti, kas pabus su sūnumi, neretai jį įsisodinusi į vežimėlį kartu į darbą veždavosi. Moteris prisimena, kad būdavo periodų, kai sūnus ištisomis naktimis nemiegodavo. Kartais į darbą ėjo iš nuovargio remdamasi į sieną.


Naudingiau būtų buvę nedirbti

Deja, tik mirus sūnui G. Narmontienė sužinojo, kad jei būtų nedirbusi, o tik slaugiusi sūnų, jai būtų buvę naudingiau – būtų sukaupusi daugiau darbo stažo, jis būtų skaičiuojamas kaip dirbantiems žmonėms, nuo minimalios algos. Tačiau dėl to, kad turėjo darbinių pajamų, moteris valstybės nebuvo draudžiama. O kadangi atlyginimas buvo labai mažas (pastaruoju metu siekė apie 40 eurų), ji būtinojo stažo nesukaupė.

G. Narmontienė apgailestauja, kad ne kartą lankėsi „Sodroje“, domėjosi, tačiau niekas jos neperspėjo, kad dirbdama ji tik nukentės. Kartais ateidavo socialinė darbuotoja, kuri kelioms valandoms ją išleisdavo, bet irgi net neužsiminė. „30-40 eurų, kuriuos uždirbau, tikrai manęs negelbėjo. Daugiau pinigų išleisdavau. Aš verčiau būčiau pailsėjus sūnų užmigdžiusi“, – guodžiasi moteris. Jos teigimu, skaudu, kad slaugos metai nelaikomi darbu – nors dirbti reikėjo ir dieną, ir naktį, nepaisant savęs. G. Narmontienė sako visą jaunystę savo sūnaus slaugymui atidavusi. Pačiai pradėjo tirpti rankos, iki šiol sąnariai skauda, kankina nemiga, tačiau galvoti apie save, rūpintis savo reabilitacija nebuvo kada. Na, o dabar, kai sūnaus nebėra, susidūrė su biurokratijos siena.

„Aš dabar nieko nebemoku, praradau kvalifikaciją ir nervus, turėčiau eiti kaip į pirmą klasę, iš naujo mokytis. Bet kas su manim terliosis. Ir kada aš surinksiu tą stažą, jei nuo pradžių reikia pradėti? Valdžiai nusispjauti“, – nevilties apimta sako moteris.

Vis dėlto Genovaitė lengvai pasiduoti nežada: „ Aš tiek praėjau, dabar niekas neatrodo sunku, esu užsigrūdinusi kaip geležis. Neturiu batelių? Visiški niekai. Kad tik nereikėtų už viską kovoti, – sako moteris. – Mokausi nugalėti save – jei tik pradėsi gailėtis, gali susinaikinti. Arba turi susiimi, arba sunyksti. Juk daugybė mamų suserga depresija.“


„Sodra“: turint pajamų stažas nebuvo skaičiuojamas

Pasak G. Narmontienės, „Sod­ros“ Klaipėdos skyriaus direktoriaus Valdemaro Anužio pasirašytame laiške aiškinama, kad asmenys, slaugantys visiškos negalios asmenis, valstybės lėšomis pradėti drausti nuo 2000 metų sausio 1 dienos. Viena iš esminių sąlygų būti apdraustam valstybės lėšomis buvo ta, kad asmenys neturėtų draudžiamųjų pajamų. Kadangi Genovaitė didžiąją laiko dalį dirbo (turėjo draudžiamųjų pajamų), ji nebuvo draudžiama valstybės. Jos stažas buvo skaičiuojamas nuo uždirbamų pinigų.

Nuo 2017 metų sausio asmenys, slaugantys neįgalų asmenį, kuriam nustatytas specia­lusis nuolatinės slaugos poreikis arba nepasibaigęs visiškos negalios invalidumo terminas, valstybės lėšomis draudžiami ne tik tada, kai nedirba, bet ir tais atvejais, kai jų pajamos mažesnės nei atitinkamo laikotarpio LR Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos suma. Deja, šio nutarimo nuostatomis moteris galėjo pasinaudoti vos 5 dienas – jos sūnus šių metų sausio 5 dieną mirė. „Sodros“ atsiųstame laiške aiškinama, kad moteris turi teisę į draudimą valstybės lėšomis tik už tuos laikotarpius, kai nedirbo (per 22 metus susidarytų šiek tiek daugiau nei metai).


Tokie atvejai rodo valstybės abejingumą

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko mano, kad tokie atvejai, kaip šis, parodo, kaip mūsų valstybėje yra rūpinamasi neįgaliu žmogumi – jis yra skatinamas ne dirbti, o gyventi iš pašalpų.

Pasak J. Ivančenko, Lietuvoje neretai susiduriame su kompleksinio požiūrio trūkumu – priimamas vienas sprendimas, tačiau nepriimamas kitas. Visi supranta, kad neįgalų vaiką auginanti mama greičiausiai nepajėgs dirbti visą dieną. Tačiau akivaizdu ir tai, kad tokiu atveju ji nesukaups viso reikalingo stažo, o nedirbdama tokią galimybę turėtų. Džiugu, kad Seimas šią problemą suprato ir nuo šių metų atsirado galimybė būti draustoms valstybės lėšomis ir toms mamoms, kurios uždirba mažiau nei minimalųjį darbo užmokestį. Deja, tokiais atvejais, kaip G. Narmontienės, šis pakeitimas jokios įtakos stažui jau neturės.

„Kyla klausimas, kas dabar turėtų būti atsakingas už tai, kad moteris prarado savo darbo metus? Kas turėtų suteikti žmogui visą informaciją apie jo teises? Nėra nė vienos institucijos, kuri tai padarytų. Visi atsakingi tik už savo sritį: sveikata, švietimas, socialinė apsauga – visų sričių institucijos dirba atskirai. Viena vertus, įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau žmogus neprivalo būti teisininku ir visko žinoti“, – sako J. Ivančenko. Pasak LND pirmininkės, neretai tenka susidurti su atvejais, kai žmogus negauna to, kas jam priklauso, tol, kol pats neatranda teisės akto. Taip neturėtų būti. Žmogus turėtų jaustis saugus, kad juo bus rūpinamasi.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt