17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Šokių pamokos neįgaliesiems – jau ne svajonė, o tikrovė

Šokis suvienijo įvairių negalių, įvairaus amžiaus žmones.

Tolerancijos link
Nustatymai

Negalią turintys vaikai ir jaunuoliai Alytuje džiaugiasi nauja veikla – jie pradėjo šokti. Po poros užsiėmimų jų dalyviai įsitikino: iš tiesų šokti gali kiekvienas. 

Šokis suteikia daug džiaugsmo

„Po šokio pamokos visą savaitę būna gera nuotaika, atsipalaiduoju, geriau jaučiuosi“, – tokių atsiliepimų sulaukė Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos „Mirabilia“ vadovė Gitana Pinkevičienė, kuri buvo viena iš šokio pamokų neįgaliesiems inicia­torių. Ir pati asociacijos vadovė neabejoja tokių užsiėmimų nauda – apie šokio terapijos poveikį JAV pradėta kalbėti dar 5 dešimt­metyje. Amerikietis Čeisas Sprai pradėjo ją taikyti įvairių negalavimų turintiems žmonėms, buvo manoma, kad šokis labai padeda žmonėms po insulto ir pan.

G. Pinkevičienės dukra Kot­ryna Molevičiūtė turi judėjimo negalią, nuo gimimo gyvena su cerebriniu paralyžiumi. Mergina sako visada labai norėjusi šokti, tačiau dėl savo negalios tokių galimybių neturėjo. „Esu beveik visiškai priklausoma nuo kitų, tik tiek, kad protą turiu, – sako Kot­ryna. – Su mano negalia neišeina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.“ Jos teigimu, šie užsiėmimai suteikia galimybę šokti tiems, kurie paprastai to nedaro. Mergina neslepia, kad neįgalus žmogus dažnai nesiryžta išeiti iš namų, socializuotis, bendrauti su kitais. „Mirabilios“ organizuojamuose užsiėmimuose šokti drąsiau, nes vieni kitus pažįsta, visi turi vienokią ar kitokią negalią. Kotryna pasakoja, kad yra sudarytos 2 šokėjų grupės: vieniems šokant reikia pagalbos, kiti savarankiškesni ir gali judėti patys. Smagu tai, kad kartais ir mamos įsijungia į šokį, ir jos patiria gerų emocijų. Mama padėjo šokti ir Kotrynai.

Nors Kotryna šoka sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje ir judina tik rankas, jos teigimu, tai nesumažina patiriamo džiugesio. Be to, šokis suvienija, suteikia bendrumo jausmą. Nesijaučia jokių skirtumų tarp skirtingas negalias turinčiųjų: vienoje grupėje šoka turintys ir judėjimo, ir proto negalią, ir autistiški vaikai bei jaunuoliai.

Pasak merginos, šokiai padeda atsipalaiduoti. Sergant cerebriniu paralyžiumi tai ypač svarbu – įsitempus padidėja spastiškumas. Šokis nuima įtampą, atrodo, ir judesiai išlaisvėja. „Kiek­vieną žmogų šokis gali padaryti laimingą“, – apibendrina savo patirtį Kotryna.

Muzika, bendras šokis pakelia nuotaiką, atpalaiduoja.
„Reach for change“ nuotr.

Šokant lazdelės nereikia

G. Pinkevičienė pasakoja, kad šokių užsiėmimai neįgaliesiems – tai projekto „Psichologinio klimato gerinimas šeimose, auginančiose neįgaliuosius“, kurį finansuoja Alytaus miesto savivaldybė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dalis. Moteris, stebėdama savo dukrą, galvojo, kad neįgalus jaunimas neturi kur pasišokti. Sunkią negalią turintieji išvis apie tai nesvajoja. Todėl nusprendė surengti jiems šokių pamokas. Pasak G. Pinkevičienės, 3 pirmos šokių pamokos praėjo puikiai. Šokėjų akys švietė, jie buvo smagiai nusiteikę. „Mirabilios“ vadovės teigimu, nėra ribojama nei šokėjų negalia, nei amžius. Šoka ir 7-mečiai vaikai, ir vyresni nei 20 metų jaunuoliai.

Be to, kad šokis pakelia nuotaiką, sukuria bendrumo jausmą, pasak G. Pinkevičienės, yra dar vienas svarbus aspektas – žmones su negalia paprastai sunku priversti sportuoti, o šokti patinka visiems. Taigi ir vaikams, ir mamoms atsiranda didelė motyvacija pajudėti. „Įsiminė mergina, kuri paprastai vaikščioja su lazdele, bet šokdama tą lazdelę ji padėjo. Nežinau, kaip tai atsitinka“, – šypsosi moteris.

G. Pinkevičienė sako užsiėmimus būtinai tęsianti. Jie sulaukė daug susidomėjimo, neįgalieji atvyksta net iš kitų miestų. Juk šokių pamokos negalią turintiems žmonėms Lietuvoje dar naujiena.

Šokis – tik viena iš projekto veiklų. Dar vyksta susitikimai su psichologais, psichodramos užsiėmimai. Pasak G. Pinkevičienės, psichologinės pagalbos reikia tiek negalią turinčius vaikus auginantiems tėvams, tiek patiems jaunuoliams. Dažnai pamirštama, kad neįgalieji turi tokių pat poreikių, kaip ir kiti, jie patiria daug problemų: ir vienišumą, ir pasitikėjimo savimi trūkumą... Tėvams irgi neretai kyla daug klausimų: kaip neužgožti savo vaikų, leisti jiems būti savarankiškiems, kaip išgyventi krizes ir pan. Psichodramos studija taip pat skirta geresniam savęs suvokimui, savianalizei. Per pasakojimą, emocijas, vaidinimą, vedami režisierės Vidos Lipskytės, neįgalieji išreiškia savo jausmus. Na, o kitą savaitgalį po šokių jaunuoliai gamins maistą su profesionaliais virėjais.

Asociacijos „Mirabilia“ nuotr.

Dirbti su neįgaliaisiais labai įdomu

Šokti neįgaliuosius mokanti Rita Žogelė pasakoja, kad tai ne pirma patirtis su specialiųjų poreikių turinčiaisiais. Ji yra laimėjusi „Reach for change“ („Talentas keisti“) konkursą, kurio tikslas buvo šokio užsiėmimai su neįgaliais vaikais. Trenerė sako dirbanti su Dauno sindromą turinčiais, autistiškais mažaisiais, prisijungia ir kitokią negalią turintieji.

Moteris sako negalvojusi, kad jai taip patiks dirbti su vaikais. Anksčiau ji vesdavo zumbos ir sportinius užsiėmimus moterims. Tai irgi buvo labai smagu, tačiau su vaikais – visai kas kita. Jų patiriamos emocijos ypatingos. Trenerės tikslas – ne konkretus rezultatas, o tai, kad specialiųjų poreikių vaikai turėtų veiklą, kad jiems būtų linksma. Zumbos muzika labai nuotaikinga, šokio judesiai paprasti, įtraukiantys, todėl jau po 1 ar 2 minučių šokio veiduose atsiranda šypsenos. „Kitaip šokti zumbos net nepavyktų“, – sako R. Žogelė.

Jos teigimu, yra vaikų, kurie iš pirmo karto nepradeda šokti. Juos atvedusias mamas trenerė drąsina neatsisakyti sumanymo. Ir iš tiesų – nereti atvejai, kai vaikas į šokį įsijungia po antro, trečio, ar net ketvirto užsiėmimo. Tai didžiausias džiaugsmas. Na, o šokti, pasak R. Žogelės, gali visi. Ir visiems tai patinka. Šoka ir vežimėliais judantieji, ir regėjimo negalią turintieji. Vienintelis skirtumas dirbant su neįgaliaisiais tas, kad tyliau leidžiama muzika (autistiški vaikai neretai bijo garso), šokant su regėjimo negalią turinčiaisiais reikia tiksliau akcentuoti kryptis, parodyti, kaip kilnoti rankas.

Idėją mokyti negalią turinčius vaikus šokti R. Žogelė nusiklausė būdama Estijoje. Buvo kalbama apie Amerikos patirtį. Moteris pagalvojo, kodėl gi nepritaikius to Lietuvoje – juk nieko panašaus čia neteko girdėti. Kita paskata buvo ta, kad Ritos mama taip pat turi negalią – ją vargina sudėtinga psichikos liga. „Anksčiau vengdavau apie tai kalbėti. Pradėjusi bendrauti su neįgaliaisiais supratau, kad tai nėra nieko gėdingo, sulaukiau daug palaikymo“, – pasakoja R. Žogelė. Moteris sako nebeklausianti, kodėl jai, kodėl jos mamai taip atsitiko. Be to, pamačiusi, kiek daug neįgalieji turi pozityvumo, kiek daug jie sugeba nuveikti, suprato, kad turi būti dėkinga, nes per mamos negalią atrado tokią įdomią veiklą.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt