5 klaidos, kurias daro pradedantieji metalo detektorių naudotojai – ir kaip jų išvengti

Kai žmogus pirmą kartą paima metalo detektorių į rankas, dažniausiai akys blizga. Galvoje – nuotraukos iš interneto, kur žmonės randa auksinius žiedus, senas monetas ar karo laikų ženkliukus. Bet realybė dažnai pradeda kitaip. Didžiausia klaida – bėgti, o ne klausytis. Signalas, kad ir koks geras būtų aparatas, nepasieks ausies, jei detektoriaus šluotelė laksto kaip šluota.

Žmonės dažnai lygina Garret Vortex su kitais modeliais, sako, jis „greitesnis“. Ir tai tiesa – jis reaguoja greitai, bet vis tiek reikia laiko, kad suprastum, ką iš tikrųjų girdi. Kitaip kasinėsi kiekvieną pyptelėjimą be rezultato.

Žemės balansas? Skamba baisiai, bet ignoruoti dar blogiau

Yra terminų, kurių naujokai bijo. Vienas jų – žemės balansavimas. Bet čia ne fizika, o paprastas dalykas: jeigu aparatas nesuderintas su žeme, jis ima pypsėti be priežasties. Ir tada tenka arba išjungti garsą, arba grįžti namo susierzinusiam.

Equinox 800 turi automatinį režimą, kuris su tuo susitvarko vos per kelias sekundes. Ir vis tiek – daugelis net nepabando. Nes „kam tas balansas, jeigu viskas veikia?“ Deja, neveikia. Jei signalai keičiasi kas metrą, o radinių – nulis, gali būti, kad kaltas ne aparatas, o tavo nenoras paspausti kelis mygtukus.

Per didelis pasitikėjimas „numatytomis“ funkcijomis

Nauji detektoriai – protingi. Jie turi iš anksto nustatytus režimus, kurie tarsi „viskam“. Bet realybėje tai yra tik bazė. Jei stovi ant drėgnos žemės, šalia šulinių ar elektros stulpų – „gamykliškas“ režimas gali būti tik trukdis.

Tiek Garret Vortex, tiek Equinox 800 leidžia keisti parametrus rankiniu būdu. Bet tam reikia bent kartą pabandyti. Žmonės dažnai nenori nieko liesti, kad „nesugadintų“. O paskui sako – signalai silpni, nieko neranda. Atsakymas paprastas: reikia įsigilinti, ką iš tikrųjų gali tavo įranga. Ji ne priešas, o įrankis.

Neteisinga kasimo technika

Vienas dažniausiai pamirštamų dalykų – kaip iškasti radinį. Kai kurie kapsto tarsi iškasdami bulves. Kiti – priešingai – subraižo radinį dar nespėję jo pamatyti. O būna ir taip, kad, iškasant, signalas tiesiog dingsta – nes objektas buvo mažas ir buvo nustumtas toliau nuo zonos.

Jei jau radai – sustok. Pažiūrėk, kur tiksliai pypteli. Kask iš šonų, naudok rankinį detektorių. Ir svarbiausia – nepervertink: jei skubi, tai reiškia, kad pats nežinai, ką darai. Geriau lėtai ir su jausmu, nei greitai ir be rezultato.

Pasitikėjimas tik savo ausimi – be jokio plano

Būna, žmogus išeina į lauką, paleidžia detektorių, ir vaikšto tarsi ieškodamas intuicijos. Bet ne visur yra ką rasti. O jei nėra plano, nėra ir logikos – tu tiesiog vaikštai. Net geriausias aparatas neduos naudos, jei vieta netinkama. Pradėk nuo buvusių sodybų, senų kelių, pakrančių. Vietų, kur žmonės kažkada gyveno, ilsėjosi, judėjo.

Buvęs karys iš Panevėžio pasakojo, kaip metus vaikščiojo be jokių rezultatų. Paskui vieną vakarą atsivertė seną žemėlapį. Ir per savaitgalį rado daugiau nei per metus. Ne dėl to, kad staiga tapo profesionalu. O dėl to, kad pradėjo galvoti – kur ieškoti, o ne tik „kaip“.

Pabaigai – mažiau teorijos, daugiau praktikos. Metalo detektorius – ne stebuklingas siųstuvas. Jis tik įrankis, kuris moka kalbėti. Bet ar tu moki klausytis? Jei taip – net pirmoji klaida gali virsti gera pamoka. O jeigu šalia turi tokį aparatą kaip Garret Vortex ar Equinox 800, tada lieka tik viena užduotis: išeiti į lauką ir pabandyti dar kartą – bet šįkart iš tikrųjų.