Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotojos Jolantos Šliužienės teigimu, tik apie 10 proc. mokyklų, 19 proc. (iš 226) gydymo įstaigų yra pritaikytos neįgaliesiems. Tik 41 įmonė iš 120 turi žemagrindžių transporto priemonių. Pasak J. Šliužienės, šie skaičiai rodo, kad aplinkos prieinamumas Lietuvoje yra didelė problema, kurią reikia nedelsiant spręsti.
Kas atsakingas?
Ką daryti, kad neįgalieji turėtų daugiau galimybių laisvai judėti, svarstyta Seime vykusiame posėdyje, kurį surengė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė. Jos teigimu, situaciją reikia keisti nedelsiant. Seimo narė pabrėžė, jog didelė problema ta, kad niekas nekontroliuoja statinio eksploatacijos užbaigus jo pridavimo procedūrą. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, prieš kurį laiką aprašytas ir „Bičiulystėje“, – Kauno „Žalgirio“ arena. Čia buvo išardytos neįgaliesiems skirtos vietos, o vietoje jų įrengtos finansiškai naudingesnės su staliukais. Pasak J. Šliužienės, Neįgaliųjų reikalų departamentas šioje situacijoje bejėgis ką nors padaryti, kadangi nėra tinkamo teisinio reglamentavimo. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nėra įpareigota vertinti pastato jį pridavus. Na, o už pastatų eksploataciją atsakinga savivaldybė problemos spręsti nesiima.
J. Šliužienės siūlymu, Statybos įstatyme turėtų atsirasti nuostata, kad statinio ekspertizę galima būtų atlikti ne tik tada, kai įvyko avarija ar pastebėtos statinio deformacijos (taip numatyta dabar), bet paaiškėjus ar gavus skundą, kad statinys neatitinka esminių reikalavimų, nurodytų Reglamente Nr. 305/2011. Šis teisės aktas, be kitų dalykų, taip pat nurodo, kad statiniai turi būti projektuojami ir statomi atsižvelgiant į neįgalių asmenų galimybes patekti į jį ir naudotis.
J. Šliužienė taip pat atkreipė dėmesį, kad Statybos įstatymo 55 straipsnis numato juridinių asmenų atsakomybę už teisės aktų, nustatančių statinio projektavimo principus, pažeidimus. Numatyta bauda nuo 868 iki 4 344 eurų. Deja, neteko girdėti, kad kas nors būtų baustas dėl to, kad pastatas nėra prieinamas neįgaliesiems.
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorė Lina Staškevičienė mano, kad neįgaliųjų teises principingiau ginti galėtų Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija.
Pasitaiko ir tokių nuovažų.
Ne visos situacijos paprastos
Pasak R. Šalaševičiūtės, didelis pasiekimas – Statybos įstatyme atsiradęs reikalavimas pritaikyti pastatus neįgaliųjų reikmėms ir atliekant kapitalinį bei tam tikrais atvejais – paprastąjį remontą. Deja, randama kaip šį reikalavimą apeiti. Kad taip atsitinka, patvirtino ir L. Staškevičienė. Vienas iš būdų – deklaruoti ne viso pastato remontą, o atlikti jį dalimis. Kartais statant naujus pastatus pasitaiko kuriozų – pavyzdžiui, liftas įrengiamas taip, kad stoja tarp aukštų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovės teigimu, ne visus klausimus lengva išspręsti – kaip vertinti tokias situacijas, kai modernizuojant seną pastatą padaromas įėjimas, tačiau nėra techninių galimybių įrengti lifto? L. Staškevičienės nuomone, reglamentavimas šiuo metu yra pakankamas. Tai, kaip bus pritaikytas pastatas, dažnai priklauso nuo požiūrio.
Neįgaliųjų atstovai mano kitaip – statinių pritaikymo reglamentavimą reikia tobulinti. Pasak J. Šliužienės, labai svarbu pakeisti ne tik Statybos įstatymą, bet ir poįstatyminius aktus – būtent jais statytojai remiasi projektuodami statinius ar kitus objektus. Svarbiausias iš jų – STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“.
Neįgaliųjų stovėjimo vietos dažnai įrengiamos netinkamai.
Reikia keisti teisės aktus
Kad šį teisės aktą būtina keisti, pritaria ir VGTU profesorius architektas Gintaras Stauskis. Jo teigimu, 2006 m. buvo panaikinti keletas svarbių minėto STR straipsnių. Vienas iš jų numatė, kad gyvenamojoje teritorijoje, gyvenamuosiuose kvartaluose ir atskiruose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose turi būti suprojektuota ne mažiau kaip 5 proc. butų, tinkamų gyventi žmonėms su negalia.
Kitas svarbus dalykas – pritaikant objektus neįgaliesiems 2010 m. išimtis padaryta geležinkelio transporto priemonėms ir statiniams – esą tai reglamentuoja Europos komisijos reglamentas Nr. 2008/164/EB. Tačiau jis nuo 2015 m. nebegalioja.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Jurgita Masiulionytė atkreipė dėmesį, kad STR „Gyvenamieji pastatai“ yra numatyta, jog reikalavimas projektuoti ne mažiau kaip 5 proc. butų, pritaikytų žmonėms su negalia, taikomas tiems gyvenamiesiems pastatams, kurie yra ne toliau kaip 500 m kelio pėsčiomis iki viešojo keleivių susisiekimo stotelių. Jos teigimu, ši nuostata yra nelogiška, nes dauguma neįgaliųjų retai naudojasi viešojo transporto paslaugomis. Na, o architektai naudojasi šiuo punktu, argumentuodami, kodėl nepritaiko pastato.
Pasak Aplinkos ministerijos Statybos normavimo skyriaus vyr. specialisto Tomo Baranausko, STR pakeitimai yra rengiami, tačiau ką konkrečiai žadama keisti, paaiškinti negalėjo. J. Šliužienė pabrėžė, kad rengiant įvairius su neįgaliaisiais susijusius dokumentus būtina įtraukti neįgaliųjų atstovus. Aplinkos ministerija to nedaro.
Kaip naudotis pastatu, kai liftas įrengiamas tarp aukštų?
Nuo pritaikymo prie universalaus dizaino
J. Šliužienė pasidžiaugė, kad vis daugiau pradedama kalbėti apie universalų dizainą. Ši sąvoka jau atsirado Statybos įstatyme, tačiau turėtų būti įtraukta ir į su juo susijusius teisės aktus. J. Masiulionytė siūlo apskritai keisti Statybos techninio reglamento „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ pavadinimą – gal numačius, kad jis reglamentuoja pritaikymą ne tik neįgaliesiems, bet ir kitų specialiųjų poreikių turintiesiems (dviratininkams, mažiems vaikams ir pan.), pasikeistų požiūris į projektavimą.
Tokiam požiūriui pritaria ir prof. G. Stauskis: „Miestas yra vienas. Negalime daryti pritaikymų atskirai neįgaliesiems, atskirai dviratininkams ar mamoms su vežimėliais.“ Jis pristatė kartu su Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija atliktą tyrimą. Buvo vertinami sąlyginai neįgaliesiems draugiški objektai: palaimintojo J. Matulaičio gimnazija, M. Marcinkevičiaus ligoninė, Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos biuras, Santaros ligoninė bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pastatas.
Tyrime dalyvavo ne tik sunkiau judantis, neįgaliojo vežimėliu besinaudojantis, bet ir aklas, kurčias, garbaus amžiaus žmogus, mama su vaiku vežimėlyje. Objektai buvo vertinti 59 aspektais. Paaiškėjo, kad trūkumų yra labai daug net ir neblogai pritaikytuose pastatuose: nors įrengtas pandusas, tačiau nesutvarkytos prieigos, nepatogu pasistatyti automobilį arba netinkamas sanitarinis mazgas. Labai daug trūkumų išsakė aklieji ir neregiai. Pasak G. Stauskio, aplinkos pritaikymo regos negalia turintiesiems reglamentavimas yra nepakankamas, todėl susiduriama su gana keistais pritaikymo atvejais – pavyzdžiui, vedimo takai lydi tiesiai į sieną ar judrią gatvę ir pan.
G. Stauskio teigimu, tai dar kartą parodo, kad projektuojant būtinas kompleksinis požiūris. Labai svarbu ir dalytis informacija – parengti visiems patogius elektroninius leidinius su vizualiomis rekomendacijomis, vaizdo filmais. Retas architektas yra matęs, kaip neįgalieji išlipa iš automobilio. Jei pažiūrės filmuotą vaizdą apie tai, pradės galvoti kitaip.
Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės ir LŽNS nuotr.
