Universalus dizainas – nesibaigianti kūryba

Šiauliuose vykusių universalaus dizaino mokymų dalyviai su lektore Ana Staševičiene (trečia iš dešinės).

Universali aplinka
Nustatymai

Universalaus dizaino sąvoką vartojame vis dažniau. Ji įtraukta į tokius svarbius dokumentus, kaip Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, šį terminą jau galima rasti ir Statybos įstatyme. Vis dėlto kalbėdami apie universalų dizainą dažniausiai galvoje turime infrastruktūros – pastatų, šaligatvių, kitų vietų prieinamumą judėjimo sutrikimų turintiems asmenims. O iš tikrųjų universalus dizainas – daug platesnė sąvoka, apimanti gaminių, aplinkos, programų ir paslaugų prieinamumą. Tai akcentuota ir Neįgaliųjų reikalų departamento organizuotuose mokymuose savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Universalaus dizaino mokymus Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje ir Vilniuje vedė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto lektorė Ana Staševičienė. Su ja ir kalbamės apie tai, į ką buvo atkreiptas šių mokymų dalyvių dėmesys.

Ana Staševičienė.

Dažniausiai universalaus dizaino principų reikalauja laikytis neįgalieji – aktyvūs nevyriausybinių organizacijų atstovai gerai išanalizavę jo principus. Į šiuos mokymus pakvietėte ir savivaldybių atstovus. Kokių žinių jiems norėjote suteikti?

Žmonės su negalia – vieni pagrindinių universalaus dizaino vartotojų, tačiau ne vieninteliai. Visuomenė sparčiai sensta, daugėja asmenų, kuriems būtina ir prieinama aplinka, ir pas­laugos. To reikia ir mažus vaikus auginančioms šeimoms, kad mamos su kūdikiais vežimėliuose galėtų visur patekti. O ir bet kuris žmogus tam tikroje gyvenimo situacijoje gali tapti neįgaliu, pavyzdžiui, laikinai sutrikus sveikatai. Taigi žmonių, negalinčių atlikti įprastų veiksmų, ratas gerokai platesnis. Todėl kaip, taikant universalaus dizaino principus, galima būtų jiems padėti, reikia žinoti ir prieinamą aplinką kuriantiems, ir už jos pritaikymą atsakingiems savivaldybių, švietimo, gydymo, paslaugas teikiančių įstaigų atstovams.

Labai svarbu veikti visiems kartu – kadangi neįgalieji turi daugiau patirties, jie išsakytų savo poreikius, atkreiptų dėmesį į svarbiausius dalykus, o savivaldybėse viešąsias paslaugas teikiantys specialistai pripažintų žmonių skirtumus ir išmanytų universalaus dizaino principus.

Dar prieš rengiant mokymus atlikome tyrimą „Paslaugų prieinamumo ir gaminių tinkamumo visiems Lietuvoje gyvenantiems vartotojams kuo platesniu mastu analizė“. Į jį įtraukėme dvi respondentų grupes – įvairiomis paslaugomis, gaminiais besinaudojančius judėjimo, regos, klausos, proto negalią turinčius asmenis ir šias paslaugas teikiančių bei prekes gaminančių įmonių atstovus.

Tyrimu analizavome sveikatos priežiūros, valstybinių institucijų ir prekybos vietų teikiamų paslaugų tinkamumą ir informacijos apie jas prieinamumą neįgaliųjų poreikiams, darbuotojų pasirengimą, patalpų pritaikymą, dokumentų įskaitomumą ir pan. Taip pat buvo analizuojami dažnai perkami gaminiai ir maisto produktų pakuotės.

Ar tyrimas padėjo išsiaiškinti svarbiausias problemas ir jas aptarti su mokymų dalyviais?

Išanalizavę tyrimo medžiagą priėjome prie išvados, kad stengiantis užtikrinti paslaugų prieinamumą ir gaminių tinkamumą būtina stiprinti supratimą apie negalią, atsižvelgti į svarbiausius skirtingų žmonių grupių specia­liuosius poreikius. Štai, pavyzdžiui, klausos negalią turintiems žmonėms labai svarbi tinkama komunikacija, akustika, klausos stiprinimo sistemos, pritaikytos informacinės technologijos, alternatyvios komunikacijos priemonės (vaizdinė informacija, subtitrai, gestų kalba ir t. t.); silpnaregiams ir akliesiems – taktiliniai paviršiai, pastato pritaikymas (interjero dizaino elementai, pvz., dideli numeriai ant kabinetų durų), tinkamai pateikta informacija (gerai matomas, kontrastingas šriftas), pritaikytos informacinės technologijos, alternatyvios komunikacijos priemonės (garsinė informacija, Brailio raštas ir pan.), lengvas, intuityvus gaminių naudojimas ir kt. Sutrikusio judumo žmonėms labai svarbus fizinis aplinkos pritaikymas (takai, automobilių stovėjimo vietos, įėjimai į pastatą, jo suplanavimas), tinkamo aukščio ir dydžio nuorodos, ženklinimas, taip pat aktualu, kad gaminių naudojimas nereikalautų daug fizinės jėgos ir pan.

Atkreipėme dėmesį ir dar į vieną svarbų dalyką – pritaikant aplinką būtina laikytis vientisumo principo. Nepakanka pritaikyti tik įėjimą į pastatą, reikia, kad būtų įrengta ir patogi automobilių stovėjimo aikštelė, ir kiti to pastato elementai.

Šiuos dalykus akcentavome ir universalaus dizaino principus aptardami su Lietuvos regionų savivaldybių specialistais, planuojančiais savivaldybių viešąsias paslaugas (sveikatos, socialinių reikalų, švietimo, kultūros, sporto, susisiekimo, miesto planavimo ir pan.), bei nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Su specialiais akiniais galima geriau suvokti regos negalią turinčių žmonių poreikius.

Šiuose mokymuose kalbėjote ne vien apie teorinius dalykus. Stengėtės suformuoti praktinius įgūdžius?

Daug dėmesio mokymuose skyrėme ir praktiniams užsiėmimams. Visus dalyvius suskirstėme į grupes po 5 žmones, kiekvienas gavo po specialų universalaus dizaino patikros lapą ir pagal jį vertino atskirus patalpų elementus – liftą, laiptus, interjero detales, klientų aptarnavimo vietą ir kt. O štai automobilių statymo vietą turėjo įvertinti visi mokymų dalyviai.

Dar viena praktinė užduotis – naudojantis tuo pačiu patik­ros lapu reikėjo įvertinti gaminį ir jo pakuotę bei ženklinimą: burnos skalavimo skysčio buteliuką, makaronus, dantų šepetėlį. Darbas irgi vyko grupėse po 5 asmenis. Prieš tai kiek­vienas dalyvis turėjo ištraukti vieną iš 11 paruoštų kortelių su žmogaus nuotrauka – reikėjo įvertinti gaminio tinkamumą būtent tam asmeniui. Kiek­viena žmogaus nuotrauka turėjo aprašymą – nurodyta, kokio jis amžiaus, kur gyvena, jo šeiminė padėtis, sveikatos būklė bei sąrašas veiksmų, kuriuos jis gali atlikti ir kurių negali. Vertinant reikėjo naudotis papildomomis simuliacinėmis priemonėmis – specialiais akiniais ir pirštinėmis. Šios priemonės padeda įsivaizduoti, kaip mato skirtingų regėjimo problemų turintys žmonės arba ką gali ribotas rankos, plaštakos funkcines galimybes turintys asmenys.

Tokią metodiką naudoja Kembridžo universiteto mokslininkai ir ji iš tikrųjų padeda suvokti, su kokiais sunkumais susiduria tokias negalias turintys žmonės, geriau suprasti jų poreikius. Mokymų dalyviai taip pat neslėpė nesitikėję, kad šie realūs potyriai taip skirsis nuo įsivaizduotų.

Mokymų dalyviams pateikėte pavyzdžių, kuriais galėtume sekti ir mes?

Taip. Pasirinkome Novi Sado miesto (Serbija) pavyzdį ir jo prieinamumo strategiją 2012–2018 metams. Šiame mieste veikianti organizacija „Sąžiningo gyvenimo centras“ kreipėsi į vietinės valdžios institucijas siekdama, kad būtų pradėta kurti prieinama aplinka. Ji akcentavo, kad į aplinkos prieinamumą reikia žiūrėti sistemiškai, pritaikant universalaus dizaino koncepciją. Buvo suburta vietinė darbo grupė, miesto mero potvarkiu paskirtas jos koordinatorius ir iškelta užduotis parengti miesto prieinamumo strategijos projektą.

Prieinamumo darbo grupė surengė keletą mokymų ir susitikimų su miesto gyventojais. Buvo nustatytos ir išanalizuotos prieinamumo problemos, numatyta strateginė kryptis. Į prieinamumo strategiją buvo įtraukti tokie tikslai: sudaryti sąlygas VISIEMS miesto gyventojams savarankiškai ir laisvai naudotis visomis viešosiomis erdvėmis, viešosiomis paslaugomis ir viešuoju transportu, nepriklausomai nuo fizinio pajėgumo, sensorinių, intelektinių ypatybių ar amžiaus; užtikrinti vienodą viešosios informacijos, komunikacijos ir paslaugų prieigą visiems gyventojams, nediskriminuojant pagal gebėjimus ar žinias. 2021-aisiais Novi Sado miestas taps Europos Kultūros sostine, o jų šūkis – „Mūsų stiprybė – prieinamumas“.

Kokius išskirtumėte pag­rindinius iššūkius, kad universalaus dizaino principai taptų ne ateities vizija, o šiandienos gyvenimo norma?

Sunkiausias uždavinys – pradėti mąstyti universalaus dizaino kategorijomis, o tai reiškia – suprasti, kad tai aktualu ir reikalinga visoms sritims – viešajam valdymui, planavimui, rinkodarai, komunikacijai, finansams, gamybai, paslaugoms, ryšiams su klientais ir t. t.

Vienas iš esminių universalaus dizaino principų – užtikrinti vienodas galimybes visiems žmonėms – bet kokio amžiaus, turintiems ir neturintiems negalią – dalyvauti socia­liniame ir ekonominiame gyvenime ir sugebėti patekti į bet kurią sukurtos aplinkos vietą bei ja naudotis kuo savarankiškiau. Žinoma, visada lieka galimybė tobulėti, o kadangi žmonių lūkesčiai nuolat auga, universalaus dizaino kūrimas turi būti laikomas nesibaigiančiu procesu, kuriame kūrybiškoms ir išradingoms idėjoms įgyvendinti gali sutrukdyti tik suderintų veiksmų ir žinių stoka.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt