Projektuojamiems statiniams – naujas reglamentas

Vilniuje vis daugiau gatvių pritaikoma įvairiems poreikiams.

Universali aplinka
Nustatymai

Iki šių metų aplinkos pritaikymą reglamentavo Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reik­mėms“. Nuo šių metų sausio įsigaliojo reglamentas STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“. Naujasis dokumentas konkrečiau (kai kur – lanksčiau) reglamentuoja kai kuriuos aplinkos pritaikymo aspektus, daugiau dėmesio skiriama regos, klausos ir kitas negalias turintiesiems, atsiranda naujų pritaikytinų objektų. 

Dangyras Žukauskas.

Naujiena – aikštelės mikroautobusams

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas Dangyras Žukauskas sako, kad naujovių yra, tačiau jos nekeičia situacijos iš esmės – ir pagal seną reglamentą buvo galima labai neblogai pritaikyti aplinką. Naujasis reglamentavimas paremtas tarptautiniais ISO standartais, kuriuose pateikti labai konkretūs pritaikymo pavyzdžiai su brėžiniais. Juose detaliai aprašoma ir kaip aplinką pritaikyti regos, klausos ir kitokių negalių turintiesiems.

Vienas iš naujame reglamente numatytų reikalavimų – projektuojant neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas, turi būti numatytos ir vietos mikroautobusams. Tai padaryta atsižvelgiant į faktą, kad nemažai negalią turinčius žmones vežiojančių socialinės globos įstaigų ar nevyriausybinių organizacijų naudojasi būtent mikroautobusais. Dauguma iš jų turi rampas ar keltuvus iš galo ir iš šono, todėl turi būti palikta vietos saugiai išvažiuoti. Taip pat D. Žukauskas atkreipia dėmesį, kad jei įrengiama automobilių stovėjimo aikštelė, kartu turi būti suprojektuotas ir takas link objekto, prie kurio ta aikštelė yra. Pavyzdžiu gali būti kai kurie prekybos cent­rai, kurie, projektuodami statinius, sutvarko ir visą aplinką.


Nuo arenų iki tualetų – viskas turi būti pritaikyta

D. Žukauskas pabrėžia, kad keičiasi salių, arenų, auditorijų ir kitų panašių objektų pritaikymo neįgaliųjų vežimėliais judantiems asmenims reglamentavimas. Tokios vietos turi būti įrengiamos visose salės zonose (parteriuose, ložėse, balkonuose, kabinose ir pan.). Pavyzdžiui, salėje, kurioje telpa nuo 401 iki 500 žiūrovų, privalomai turi būti įrengtos 8 vietos neįgaliųjų vežimėliais judantiems asmenims. Jos turi būti išdėstytos skirtingose salės vietose, kad žmogus galėtų pasirinkti, iš kur jam patogiau stebėti spektaklį ar koncertą. Salėse turi būti užtikrinta galimybė pakilti į scenos pakylą, užkulisius, terasą, balkoną ir kitas lankytojams skirtas patalpas. Dar viena naujovė – salėse turės būti įrengiamos vietos su pakeliamais ranktūriais ar be ranktūrių tam, kad galima būtų persėsti iš vežimėlio.


Prienami ir gyvenamieji namai bei kultūros paveldas

Pasak D. Žukausko, reglamento reikalavimai galioja ne tik statant, bet ir rekonstruojant, atnaujinant (modernizuojant) pastatą, atliekant kapitalinį ar paprastąjį remontą. Tiesa, šios nuostatos taikomos tik pertvarkomoms statinio dalims.

Aplinkos ministerijos patarėjas atkreipia dėmesį, kad reg­lamento nuostatos taikomos ir 3 bei daugiau butų turintiems gyvenamiesiems pastatams: visų aukštų gyvenamųjų patalpų, o lifto neturinčiuose pastatuose – pirmo aukšto erdvės ar patalpos turi būti suprojektuotos taip, kad statinį (jo dalį) nesunkiai galima būtų pritaikyti riboto judumo žmonių poreikiams.

Nemažai dėmesio skirta ir kultūros paveldo objektams. Jie turi būti pritaikomi, tačiau pabrėžiama, kad tai neturi pakenkti pastato vertingosioms savybėms.

Pasak D. Žukausko, pastaruoju metu požiūris į aplinkos pritaikymą keičiasi – vis mažiau tenka išgirsti, kad nenorima pritaikyti statomų ar rekonstruojamų objektų. Tačiau tikrai ne visada viskas padaroma tinkamai. Kaip laikomasi šių reikalavimų, vertinti pavesta Neįgaliųjų reikalų departamentui.


Privalumų nemažai

Lietuvos paraplegikų asocia­cijos teisininko Egidijaus Grigonio teigimu, ar šis reglamentas atneš pokyčių, priklauso nuo daugelio aspektų – projektuotojų sąmoningumo, jų turimų žinių, kontrolės efektyvumo ir pan. „Naujajame statybos techniniame reglamente pasirinktas teisinio reguliavimo modelis turi ir trūkumų, ir privalumų. Pag­rindinis jo trūkumas yra tai, kad dauguma reikalavimų nustatyti nuorodomis į tarptautinį standartą, kuris, kaip ir kiti tokio pobūdžio standartai, yra mokamas dokumentas. Šį standartą sukūrė Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO). Tikiuosi, kad privalumai atsvers paminėtą trūkumą“, – sako E. Grigonis. O privalumų tikrai yra – pavyzdžiui, nemaža dalis reikalavimų pateikiama schemomis ir paveikslėliais, todėl daug paprasčiau suprasti jų esmę. Be to, Tarptautinės standartizacijos organizacijos reputacija irgi turi reikšmės – tai, kad vadovaujamasi jų pateiktais standartais, projektuotojus ir statytojus paskatins suvokti, kad reikalavimai įvairiausio pobūdžio patalpoms ir pan. nėra Lietuvos negalią turinčių žmonių išsigalvojimas, o beveik 30 valstybių specialistų išdiskutuotos normos.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt